Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas

1. Pradžios stadija – atsiranda inkstų pažeidimą sukėlęs veiksnys, tačiau filtravimo funkcija dar gali būti iš dalies išlaikyta.


2. Oligūrinė stadija – smarkiai sumažėja šlapimo kiekis, sutrinka skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, pradeda kauptis azotinės medžiagos.


3. Diurezinė stadija – šlapimo kiekis padidėja, tačiau inkstai dar nesugeba efektyviai koncentruoti šlapimo, todėl netenkama daug skysčių ir elektrolitų.


4. Atsistatymo stadija – inkstų funkcija palaipsniui gerėja, normalizuojasi šlapimo kiekis ir kraujo biocheminiai rodikliai.

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, veikiančių prieš inkstus, pačius inkstus arba šlapimo ištekėjimo takus:

• Priešinkstinės priežastys – dėl sumažėjusios kraujotakos inkstuose, kurią sukelia stiprus kraujospūdžio kritimas, didelis kraujo netekimas, sunkios infekcijos (sepsis), dehidratacija ar širdies nepakankamumas.


• Inkstinės priežastys – tiesioginis inkstų audinio pažeidimas dėl ūminio glomerulonefrito, intersticinio nefrito, toksinių medžiagų, vaistų ar sunkiųjų metalų poveikio, taip pat dėl ilgalaikės išemijos.


• Poinkstinės priežastys – šlapimo takų užsikimšimas dėl inkstų akmenų, navikų, prostatos padidėjimo ar kraujo krešulių, trukdančių šlapimo nutekėjimui.

• Staigus šlapimo kiekio sumažėjimas (oligurija) arba visiškas jo nebuvimas (anurija).


• Skysčių susilaikymas organizme – galūnių, veido, pilvo patinimas.


• Svorio padidėjimas dėl susikaupusių skysčių.


• Dusulys dėl skysčių kaupimosi plaučiuose.


• Nuovargis ir silpnumas dėl toksinų kaupimosi kraujyje.


• Pykinimas, vėmimas, apetito praradimas.


• Sumišimas ar sąmonės pakitimai dėl toksinių medžiagų poveikio smegenims.


• Širdies ritmo sutrikimai dėl elektrolitų pusiausvyros sutrikimų, ypač kalio kiekio padidėjimo.


• Galvos skausmas ir kraujospūdžio svyravimai.

1. Kraujo tyrimai – kreatinino ir šlapalo (karbamido) koncentracijos nustatymas inkstų funkcijai įvertinti, elektrolitų (kalio, natrio, chloro) lygio patikra, rūgščių–šarmų pusiausvyros vertinimas.


2. Bendras šlapimo tyrimas – leidžia nustatyti baltymų, kraujo, cilindrų ar kitų patologinių medžiagų buvimą.


3. Šlapimo kiekio matavimas – padeda įvertinti, ar yra oligurija ar anurija.


4. Inkstų echoskopija – nustatoma inkstų struktūra, dydis, galimos obstrukcijos (pvz., akmenys, navikai).


5. Inkstų kraujotakos doplerinis tyrimas – vertinama kraujotaka inkstų arterijose ir venose.


6. Kompiuterinė tomografija (KT) arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – detalesniam anatominių pokyčių ar obstrukcijų įvertinimui.


7. Specialūs šlapimo tyrimai – frakcinė natrio ekskrecija, šlapimo osmoliališkumas, siekiant atskirti priešinkstines, inkstines ir poinkstines priežastis.


8. Biopsija – atliekama, jei įtariamos tam tikros inkstų ligos, kurių neįmanoma nustatyti kitais tyrimais.

Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas priklauso nuo jo priežasties, sunkumo ir paciento būklės, tačiau visais atvejais siekiama atkurti inkstų veiklą, pašalinti sukėlusius veiksnius ir išvengti komplikacijų:

1. Priežasties pašalinimas – kraujotakos atstatymas esant dehidratacijai ar šokui, infekcijos gydymas antibiotikais, šlapimo takų obstrukcijos pašalinimas, toksinių medžiagų nutraukimas.


2. Skysčių balanso reguliavimas – infuzinė terapija, skysčių apribojimas arba papildymas priklausomai nuo paciento būklės.


3. Elektrolitų pusiausvyros koregavimas – kalio, natrio ir rūgščių–šarmų disbalanso gydymas.


4. Kraujospūdžio kontrolė – antihipertenziniai ar kraujospūdį palaikantys vaistai, priklausomai nuo situacijos.


5. Dializė – taikoma, jei inkstai nebegali pašalinti toksinų ar perteklinių skysčių, esant sunkiai hiperkalemijai, metabolinei acidozei ar uremijai.


6. Mitybos koregavimas – mažesnis baltymų, natrio, kalio ir fosforo kiekis racione, pagal gydytojo rekomendacijas.


7. Komplikacijų prevencija – infekcijų kontrolė, spaudimo opų prevencija, tromboembolinių komplikacijų mažinimas.

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas gali sukelti daug rimtų komplikacijų, kurios paveikia įvairias organizmo sistemas.

Dėl elektrolitų disbalanso gali išsivystyti hiperkalemija, kelianti pavojų širdies veiklai ir galinti sukelti gyvybei pavojingus ritmo sutrikimus.

Skysčių kaupimasis organizme lemia plaučių edemą ir dusulį, o dėl azotinių medžiagų pertekliaus atsiranda ureminė intoksikacija, sukelianti pykinimą, vėmimą, sąmonės sutrikimus ar net komą.

Sutrikus imuninės sistemos veiklai, didėja infekcijų rizika, ypač šlapimo takų ar kraujo užkrėtimo (sepsio) atvejai.

Ilgalaikis nepakankamas kraujo filtravimas gali pažeisti kitus organus, sukelti širdies nepakankamumą, kepenų funkcijos sutrikimus ar kraujavimus dėl krešėjimo sistemos pokyčių.

Sunkiais atvejais ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas gali pereiti į lėtinį inkstų nepakankamumą arba baigtis mirtimi, jei laiku nesuteikiama tinkama pagalba.

Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo galima išvengti pasirūpinant inkstų sveikata ir laiku reaguojant į galimus rizikos veiksnius.

Svarbu palaikyti pakankamą skysčių kiekį organizme, ypač karštu oru, fizinio krūvio metu ar sergant ligomis, kurios sukelia skysčių netekimą.

Reikia kontroliuoti kraujospūdį ir kraujo cukraus kiekį, nes šių rodiklių svyravimai didina inkstų pažeidimo riziką.

Verta vengti ilgalaikio nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ir kitų nefrotoksinių medikamentų vartojimo be gydytojo priežiūros.

Svarbu laiku gydyti šlapimo takų infekcijas ir užkirsti kelią jų plitimui į inkstus.

Sergant lėtinėmis ligomis, reikia reguliariai tikrinti inkstų funkciją kraujo ir šlapimo tyrimais.

Taip pat būtina saugotis traumų ir apsinuodijimų, kurie gali pažeisti inkstus, bei kuo greičiau kreiptis į gydytoją atsiradus simptomams, rodančiems inkstų veiklos sutrikimą.