Enterovirusinė infekcija

1. Viruso patekimas į organizmą – enterovirusas patenka per burną kartu su užkrėstu maistu, vandeniu ar per tiesioginį kontaktą.


2. Dauginimasis virškinimo trakte – virusas pradeda daugintis žarnyno gleivinėje ir limfoidiniame audinyje.


3. Patekimas į kraują – iš žarnyno virusas patenka į kraujotaką ir plinta po organizmą.


4. Plitimas į kitus organus – virusas pasiekia įvairias sistemas: kvėpavimo, odos, nervų ar širdies audinius.


5. Organizmo reakcija – imuninė sistema pradeda kovoti su virusu, dėl to atsiranda ligai būdingi požymiai

• Kontaktas su užkrėstu asmeniu – virusas plinta per rankų paspaudimus, artimą sąlytį ar kvėpavimo takų sekretus.


• Užterštas maistas ar vanduo – dažniausiai infekcija perduodama fekaliniu–oraliniu keliu.


• Prasta higiena – neplautos rankos po tualeto ar prieš valgį palengvina viruso plitimą.


• Užteršti paviršiai ir daiktai – virusas ilgai išlieka gyvybingas aplinkoje, todėl galima užsikrėsti per žaislus, indus ar kitus daiktus.


• Silpnesnė imuninė sistema – vaikai ir imuniteto nusilpę asmenys yra jautresni infekcijai.


• Didelis žmonių susibūrimas – vaikų darželiai, mokyklos ar stovyklos sudaro palankias sąlygas virusui plisti.

Enterovirusinės infekcijos simptomai gali būti įvairūs, priklausomai nuo to, kurią organizmo sistemą virusas pažeidžia:

• Karščiavimas – dažniausiai pakyla temperatūra, lydima bendro silpnumo.


• Gerklės skausmas – dažnas kvėpavimo takų pažeidimo atvejais.


• Virškinimo sutrikimai – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas.


• Bėrimai – ant odos gali atsirasti smulkūs ar dėmėti išbėrimai.


• Sloga ir kosulys – pasireiškia kvėpavimo sistemos forma.


• Raumenų skausmai – dėl bendro organizmo silpnumo ir uždegiminių procesų.


• Galvos skausmas – susijęs su bendru organizmo apsinuodijimu infekcija.


• Neurologiniai požymiai – sunkesniais atvejais gali pasireikšti meningito ar encefalito simptomai.

1. Kraujo tyrimas – parodo uždegimines reakcijas ir bendrą organizmo būklę.


2. Išmatų tyrimas – nustatomas enteroviruso buvimas, nes jis dauginasi žarnyne.


3. Gerklės arba nosiaryklės tepinėlis – ieškoma viruso genetinės medžiagos ar antigenų.


4. PGR tyrimas (polimerazės grandininė reakcija) – tiksliai nustato enteroviruso genetinę medžiagą.


5. Smegenų skysčio tyrimas (esant įtarimui dėl meningito ar encefalito) – padeda nustatyti viruso sukeltą nervų sistemos pažeidimą.


6. Serologiniai tyrimai – ieškoma specifinių antikūnų prieš enterovirusą.

Enterovirusinės infekcijos gydymas dažniausiai yra simptominis, nes specifinio antivirusinio gydymo nėra:

1. Poilsis – rekomenduojama gulėti ir tausoti organizmą.


2. Skysčių vartojimas – svarbu gerti daug skysčių, kad būtų išvengta dehidratacijos.


3. Temperatūros mažinimas – karščiavimui malšinti skiriami vaistai nuo karščiavimo.


4. Skausmo malšinimas – prireikus vartojami vaistai nuo skausmo ar raumenų skausmų.


5. Virškinimo palaikymas – lengvai virškinama dieta, vaistai nuo pykinimo ar viduriavimo.


6. Hospitalizacija – sunkesniais atvejais, ypač esant nervų sistemos pažeidimui (meningitui, encefalitui), būtinas gydymas ligoninėje.

Enterovirusinė infekcija daugeliu atvejų praeina lengvai, tačiau kai kuriais atvejais gali sukelti rimtų komplikacijų.

Sunkesnės formos gali lemti virusinį meningitą, pasireiškiantį galvos skausmais, sprando rigidiškumu ir neurologiniais sutrikimais.

Kai kurie viruso tipai gali sukelti encefalitą, kuris pažeidžia smegenis ir sukelia sąmonės sutrikimus ar traukulius.

Yra atvejų, kai infekcija pažeidžia širdį, sukeldama miokarditą ar perikarditą, dėl kurių sutrinka širdies veikla.

Vaikams ir nusilpusiems asmenims enterovirusai gali sukelti ūminį žarnyno uždegimą su stipria dehidratacija.

Retesniais atvejais liga gali komplikuotis paralyžiumi, panašiu į poliomielito pasireiškimą.

Enterovirusinės infekcijos galima išvengti laikantis paprastų, bet labai svarbių higienos ir sveikatos apsaugos priemonių.

Pirmiausia būtina reguliariai ir kruopščiai plauti rankas, ypač po tualeto ir prieš valgį.

Labai svarbu vartoti tik švarų ir patikimą vandenį, vengti užteršto maisto bei neplautų vaisių ar daržovių.

Reikėtų laikytis tinkamos maisto higienos – kruopščiai termiškai apdoroti produktus, vengti neaiškios kilmės patiekalų.

Didelę reikšmę turi ir paviršių bei daiktų dezinfekcija, ypač vaikų kolektyvuose, kur infekcija plinta greičiausiai.

Taip pat rekomenduojama vengti artimo kontakto su sergančiaisiais, kadangi virusas lengvai perduodamas.

Stiprinant imunitetą per sveiką gyvenseną, subalansuotą mitybą ir pakankamą poilsį, organizmas tampa atsparesnis infekcijai.