Mitralinio vožtuvo nepakankamumas

1. Vožtuvo struktūros pažeidimas arba pakitimas – dėl įgimtų ypatybių, degeneracinių, uždegiminių ar kitų procesų pakinta vožtuvo lapeliai, chordos ar atraminės struktūros.


2. Vožtuvo nesandarumas – širdies susitraukimo (sistolinės fazės) metu lapeliai nevisiškai susiglaudžia, sudarydami tarpą.


3. Atbulinis kraujo tekėjimas (regurgitacija) – dalis kraujo iš kairiojo skilvelio patenka atgal į kairįjį prieširdį.


4. Prieširdžio apkrovos padidėjimas – dėl papildomo kraujo tūrio prieširdis plečiasi, jo sienelės storėja.


5. Kompensaciniai širdies pokyčiai – didėjant apkrovai, skilvelis ir prieširdis bando prisitaikyti, bet ilgainiui vystosi širdies funkcijos silpnėjimas.

• Degeneraciniai pakitimai – vožtuvo lapelių nusidėvėjimas, prolapsas ar jungiamojo audinio ligos (pvz., Marfano sindromas).


• Reumatinė širdies liga – po streptokokinės infekcijos atsirandantis vožtuvo randėjimas ir deformacija.


• Infekcinis endokarditas – bakterijų sukeltas vožtuvo uždegimas ir audinių pažeidimas.


• Miokardo infarktas – pažeidžia papiliarinius raumenis ar chordas, dėl ko vožtuvas praranda atramą.


• Širdies ertmių išsiplėtimas – dėl kardiomiopatijų ar kitų ligų išsitempia vožtuvo žiedas.


• Traumos – krūtinės ląstos sužalojimai, pažeidžiantys vožtuvą ar jo struktūras.


• Įgimtos anomalijos – vožtuvo struktūros defektai nuo gimimo.

• Dusulys – ypač fizinio krūvio metu arba gulint.


• Nuovargis ir silpnumas – sumažėjus širdies pajėgumui pumpuoti kraują.


• Širdies plakimo pojūtis (palpitacijos) – dėl ritmo sutrikimų, pavyzdžiui, prieširdžių virpėjimo.


• Kojų ar kulkšnių tinimas – skysčių kaupimasis dėl širdies nepakankamumo.


• Kosulys – dažniau naktį arba gulint, gali būti su putotomis, rausvomis skreplėmis.


• Krūtinės skausmas ar diskomfortas – nebūtinai visada pasireiškia, dažniau fizinio krūvio metu.


• Sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas – greitas nuovargis net atliekant įprastą veiklą.

1. Echokardiograma – pagrindinis tyrimas, leidžiantis įvertinti vožtuvo sandarumą, kraujo regurgitacijos laipsnį, širdies ertmių dydį ir funkciją.


2. Elektrokardiograma (EKG) – nustato galimus ritmo sutrikimus ir širdies apkrovos požymius.


3. Krūtinės ląstos rentgenograma – parodo širdies dydžio pokyčius, plaučių kraujotakos sutrikimus ar skysčių kaupimąsi.


4. Širdies ultragarsas per stemplę (TEE) – detalesniam vožtuvo struktūros ir funkcijos įvertinimui.


5. Krūvio mėginiai – nustato širdies gebėjimą reaguoti į fizinį krūvį ir simptomų pasireiškimą.


6. Širdies kateterizacija – atliekama rečiau, kai reikia tiksliai įvertinti spaudimą ir kraujo tėkmę širdyje.

1. Medikamentinis gydymas – taikomas simptomams kontroliuoti ir širdies apkrovai mažinti. Gali būti skiriami diuretikai (skysčių pertekliui mažinti), AKF inhibitoriai ar angiotenzino receptorių blokatoriai (kraujospūdžiui ir širdies apkrovai mažinti), beta adrenoblokatoriai (ritmui ir širdies darbui reguliuoti), antikoaguliantai (trombų prevencijai esant prieširdžių virpėjimui).


2. Chirurginis gydymas – vožtuvo rekonstrukcija (plastika) arba pakeitimas dirbtiniu vožtuvu, jei defektas ryškus ar progresuojantis. Rekonstrukcija dažniausiai pasirenkama, kai įmanoma išsaugoti nuosavą vožtuvą.


3. Gyvensenos korekcija – riboti druskos vartojimą, palaikyti sveiką kūno svorį, vengti didelio fizinio krūvio be gydytojo leidimo, reguliariai stebėti būklę.


4. Reguliarus kardiologo stebėjimas – periodiškai atliekant echokardiogramas ir kitus tyrimus, kad būtų įvertinta ligos eiga ir laiku pritaikytas gydymas.

Mitralinio vožtuvo nepakankamumas gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei liga progresuoja ar nėra tinkamai gydoma.

Dažna pasekmė yra širdies nepakankamumas, kai širdis nebegali efektyviai pumpuoti kraujo ir atsiranda skysčių kaupimasis organizme.

Dėl nuolatinės prieširdžio apkrovos gali išsivystyti prieširdžių virpėjimas, kuris didina tromboembolijos riziką – kraujo krešulių susidarymą ir jų patekimo į smegenis galimybę, sukeliant insultą.

Ilgalaikė kraujo regurgitacija taip pat gali lemti plautinę hipertenziją, apsunkinančią dešiniosios širdies pusės darbą.

Be to, vožtuvo struktūros pažeidimai gali sudaryti sąlygas infekciniam endokarditui, o progresuojant liga, gali atsirasti staigus širdies funkcijos pablogėjimas dėl ūminio vožtuvo plyšimo ar papiliarinio raumens pažeidimo.

Mitralinio vožtuvo nepakankamumo ne visada galima visiškai išvengti, tačiau galima sumažinti jo atsiradimo ir progresavimo riziką.

Svarbu laiku gydyti streptokokines infekcijas, kad būtų išvengta reumatinės širdies ligos.

Reikėtų kontroliuoti kraujospūdį ir kitas širdies bei kraujagyslių ligas, nes jos gali silpninti širdies raumenį ir vožtuvo atramines struktūras.

Sveika gyvensena – subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo ir perteklinio alkoholio vengimas – padeda palaikyti širdies sveikatą.

Taip pat svarbu reguliariai tikrintis pas kardiologą, ypač jei yra įgimtas vožtuvo ypatumas ar šeimoje nustatytos širdies vožtuvų ligos.

Sergant ligomis, galinčiomis pažeisti širdį (pvz., endokarditu, miokardo infarktu), būtina nedelsiant pradėti gydymą, kad būtų išvengta ilgalaikių vožtuvo pažeidimų.