Nosies pertvaros iškrypimas

1. Pertvaros formavimasis – vaisiaus vystymosi metu nosies pertvara formuojasi iš kremzlės ir kaulo.


2. Struktūros pokytis – dėl genetinių veiksnių, augimo ypatumų ar traumos pertvara nukrypsta nuo vidurinės linijos.


3. Nosies kanalų asimetrija – viena nosies landa tampa siauresnė, kita – platesnė.


4. Oro tėkmės pasikeitimas – sumažėjęs praeinamumas siauresnėje pusėje, dėl ko kvėpavimas tampa mažiau efektyvus.


5. Antrinių pokyčių atsiradimas – dėl nuolatinės asimetrijos gali kisti nosies gleivinės būklė ir vystytis kitos nosies ertmės problemos.

• Įgimti anatominiai ypatumai – pertvara gali būti pasislinkusi nuo gimimo dėl vaisiaus vystymosi metu susiformavusių struktūrinių pokyčių.


• Nosies trauma – smūgiai, kritimai ar kiti sužalojimai, ypač vaikystėje ar paauglystėje, kai kremzlė ir kaulas dar formuojasi.


• Greitas augimas – netolygus nosies kaulinės ir kremzlinės dalies augimas gali lemti pertvaros kreivumą.


• Chirurginės intervencijos – po tam tikrų nosies operacijų gali pakisti pertvaros padėtis.


• Ilgalaikiai mechaniniai veiksniai – retesniais atvejais dėl nuolatinio spaudimo ar kitų fizinių poveikių.

• Apsunkintas kvėpavimas per nosį – dažniau vienoje pusėje.


• Nuolatinis arba pasikartojantis nosies užgulimas.


• Dažnos nosies kraujavimo epizodai dėl gleivinės išsausėjimo.


• Triukšmingas kvėpavimas miegant ar fizinio krūvio metu.


• Padidėjęs polinkis į sinusitus ir kitas nosies ertmės infekcijas.


• Galvos ar veido skausmas – rečiau, bet galimas dėl gleivinės patinimo ir spaudimo.

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas LOR specialistas vizualiai ir palpaciniais metodais įvertina nosies formą bei kvėpavimo kokybę.


2. Priekinė rinoskopija – naudojamas specialus instrumentas, leidžiantis apžiūrėti nosies ertmės priekinę dalį.


3. Endoskopinis nosies tyrimas – plonas optinis prietaisas leidžia detaliai apžiūrėti visą nosies ertmę ir tiksliai nustatyti pertvaros kreivumo vietą bei laipsnį.


4. Kompiuterinė tomografija (KT) – taikoma, jei reikia tiksliai įvertinti kaulines struktūras ar planuoti chirurginę operaciją.


5. Kvėpavimo per nosį testai – rinomanometrija ar kiti metodai, padedantys nustatyti oro srauto pasipriešinimą nosies takuose.

1. Stebėjimas – jei iškrypimas nedidelis ir nesukelia ryškių nusiskundimų, gydymas gali būti nereikalingas.


2. Medikamentinis gydymas – nosies gleivinės paburkimui mažinti gali būti skiriami purškalai ar kiti vaistai, tačiau jie neištiesina pertvaros, tik palengvina kvėpavimą.


3. Chirurginis gydymas (septoplastika) – vienintelis būdas visam laikui pašalinti pertvaros kreivumą; operacijos metu pertvara ištiesinama, išsaugant jos atraminę funkciją.


4. Kombinuotas gydymas – po operacijos gali būti taikomas medikamentinis gydymas gleivinės būklei gerinti ir komplikacijų rizikai mažinti.

Nosies pertvaros iškrypimas gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei kreivumas ryškus ir ilgalaikis.

Dėl nuolatinio vienos pusės nosies užgulimo gali vystytis lėtinis sinusitas, nes susiaurėję nosies kanalai apsunkina gleivių pasišalinimą.

Nuolat sausėjanti gleivinė didina nosies kraujavimo riziką. Ilgainiui kvėpavimo pasunkėjimas gali lemti miego sutrikimus, įskaitant knarkimą ar net miego apnėją.

Kai kuriems žmonėms atsiranda dažnesnės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, o dėl deguonies trūkumo gali pasireikšti nuolatinis nuovargis ir sumažėjusi darbingumo kokybė.

Nosies pertvaros iškrypimo visiškai išvengti ne visada įmanoma, ypač jei jis yra įgimtas, tačiau riziką galima sumažinti.

Svarbu saugoti nosį nuo traumų, ypač sportuojant ar užsiimant veikla, kur galimi smūgiai į veidą – tam naudoti apsaugines priemones.

Reikėtų laiku gydyti nosies sužeidimus, nes net nedidelis lūžis ar kremzlės pažeidimas gali lemti vėlesnį pertvaros kreivumą.

Vaikams ir paaugliams svarbu stebėti nosies formos pokyčius augimo metu, kad laiku būtų pastebėti struktūriniai pakitimai.

Vengiant nosies srities chirurginių intervencijų be būtinybės, taip pat sumažinama iatrogeninio pertvaros iškrypimo rizika.