Opaligė

1. Gleivinės apsaugos susilpnėjimas – sumažėja gleivių, bikarbonatų ar kraujotakos apsauga skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje.


2. Agresyvių veiksnių poveikis – druskos rūgštis ir pepsinas pradeda tiesiogiai veikti gleivinę.


3. Mikroskopiniai pažeidimai – atsiranda paviršinės erozijos, kurios dar gali užgyti, jei atkuriama pusiausvyra.


4. Opinis defektas – erozijoms gilėjant, pažeidžiamas visas gleivinės storis, susiformuoja opa.


5. Ligos progresavimas – negydoma opa gali gilėti, kartotis ar sukelti komplikacijas, pvz., kraujavimą ar sienelės prakiurimą.

Opaligė atsiranda dėl sutrikusios pusiausvyros tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę saugančių bei ją pažeidžiančių veiksnių. Pagrindinės priežastys ir mechanizmai:

• Helicobacter pylori infekcija – ši bakterija pažeidžia gleivinę, skatina uždegimą ir didina rūgšties sekreciją.


• Padidėjusi skrandžio rūgšties gamyba – per didelis druskos rūgšties ir pepsino kiekis ardo gleivinę.


• Vaistų poveikis – ilgalaikis nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) vartojimas silpnina gleivinės apsaugą.


• Genetinis polinkis – kai kurie žmonės paveldi didesnį jautrumą opaligės vystymuisi.


• Gyvensenos veiksniai – rūkymas, alkoholis, netaisyklinga mityba ir stresas gali skatinti ligos progresavimą.

paligės simptomai gali būti įvairūs, tačiau būdingiausi yra susiję su viršutinio virškinamojo trakto veikla:

• Skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje – dažniausiai deginantis, maudžiantis ar spaudžiantis, sustiprėjantis tuščiu skrandžiu.


• Rėmuo ir rūgštus atsirūgimas – rodo padidėjusį rūgšties poveikį stemplės ar skrandžio gleivinei.


• Pykinimas ar vėmimas – gali pasireikšti ligai progresuojant.


• Skausmo palengvėjimas pavalgius – būdingesnis dvylikapirštės žarnos opai.


• Svorio pokyčiai – dalis pacientų netenka svorio dėl skausmo baimės valgant.


• Silpnumas, nuovargis – gali rodyti kraujavimą iš opos ir mažakraujystės vystymąsi.

Įtariant opaligę atliekami tyrimai, padedantys nustatyti opos buvimą, priežastį ir galimas komplikacijas:

• Gastroskopija (endoskopinis tyrimas) – pagrindinis metodas, leidžiantis tiesiogiai pamatyti opą, įvertinti jos dydį, vietą, gleivinės būklę bei paimti biopsiją.


• Histologinis tyrimas – atliekamas paėmus gleivinės mėginį, siekiant patvirtinti opos pobūdį ir atmesti piktybinius pakitimus.


• Helicobacter pylori nustatymas – taikomi ureazės testas, kvėpavimo testas, išmatų antigeno tyrimas ar histologija.


• Rentgeninis tyrimas su kontrastu – rečiau naudojamas, bet gali parodyti dideles opas ar jų komplikacijas.


• Bendras kraujo tyrimas – padeda įvertinti galimą anemiją dėl lėtinio ar ūminio kraujavimo.

Opaligės gydymas yra kompleksinis ir siekia pašalinti priežastį, skatinti opos gijimą bei užkirsti kelią atkryčiams:

1. Helicobacter pylori eradikacija – jei nustatoma ši infekcija, skiriamas kelių vaistų derinys: antibiotikai kartu su rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais.


2. Rūgšties sekrecijos mažinimas – vartojami protonų siurblio inhibitoriai (PPI) arba H2 receptorių blokatoriai, padedantys sumažinti skrandžio rūgštingumą ir sudaryti sąlygas gleivinei gyti.


3. Gleivinę apsaugantys vaistai – kai kuriais atvejais skiriami preparatai, stiprinantys gleivinės barjerą ir saugantys ją nuo rūgšties poveikio.


4. Vaistų vartojimo korekcija – rekomenduojama vengti arba pakeisti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), jei jie prisidėjo prie opos atsiradimo.


5. Gyvensenos pokyčiai – svarbu mesti rūkyti, riboti alkoholį, vengti aštraus, labai rūgštaus ar dirginančio maisto, laikytis reguliarios mitybos.


6. Chirurginis gydymas – taikomas retai, tik esant komplikacijoms, pavyzdžiui, kraujavimui ar prakiurus opai.

Opaligė, ypač negydoma ar užsitęsusi, gali sukelti rimtų komplikacijų. Pavojingiausia jų yra kraujavimas iš opos, pasireiškiantis vėmimu krauju arba juodomis išmatomis. Kita grėsminga komplikacija – opos perforacija, kai opa prakiuria, turinys patenka į pilvo ertmę ir sukelia peritonitą.

Gali atsirasti ir opos penetracija, kai pažeidimas išplinta į greta esančius organus, pvz., kasą. Ilgainiui gali formuotis randai ir striktūros, dėl kurių susiaurėja skrandžio ar dvylikapirštės žarnos spindis, apsunkinamas maisto patekimas. Labai retais atvejais ilgai negyjančios opos gali lemti piktybinį pakitimą – skrandžio vėžį.

Opaligės galima išvengti taikant prevencines priemones, kurios padeda apsaugoti virškinamojo trakto gleivinę ir sumažinti rizikos veiksnių poveikį. Pirmiausia svarbu užkirsti kelią Helicobacter pylori infekcijai, o jai nustačius – laiku atlikti gydymą.

Taip pat būtina atsakingai vartoti vaistus, ypač nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), vengiant jų ilgalaikio ar neapgalvoto vartojimo. Subalansuota mityba – reguliarūs valgiai, vengiant aštraus, labai riebaus ar rūgštaus maisto – padeda palaikyti gleivinės sveikatą.

Rūkymo ir alkoholio atsisakymas žymiai sumažina opos atsiradimo riziką. Taip pat rekomenduojama mažinti stresą ir rūpintis bendra sveikata, nes stresas ir lėtinės ligos gali paskatinti ligos vystymąsi.