Tulžies akmenligė

1. Tulžies sudėties pokyčiai: dėl įvairių veiksnių (pvz., padidėjusio cholesterolio kiekio) pakinta tulžies sudėtis – ji tampa labiau prisotinta.


2. Kristalų susidarymas: tulžyje pradeda formuotis smulkūs kristalai, kurie laikui bėgant jungiasi tarpusavyje.


3. Akmenų formavimasis: kristalai didėja, susijungia ir virsta kietais tulžies akmenimis, kurie gali būti įvairaus dydžio.


4. Akmenų kaupimasis tulžies pūslėje: akmenys gali ilgą laiką nesukelti simptomų, bet didėjant jų kiekiui didėja užsikimšimo ar dirginimo rizika.


5. Funkcijos sutrikimas: kai akmenys sutrikdo tulžies nutekėjimą arba dirgina pūslės sienelę, pradeda ryškėti klinikiniai požymiai – uždegimas ar skausmas.

• Per didelis cholesterolio kiekis tulžyje: kai tulžyje yra daugiau cholesterolio, nei ji gali ištirpinti, pradeda formuotis kristalai.


• Sutrikęs tulžies pūslės išsituštinimas: kai tulžis užsilaiko per ilgai, jos komponentai nusėda ir sudaro akmenis.


• Per mažas tulžies rūgščių kiekis: šios rūgštys padeda ištirpinti cholesterolį – jų trūkumas skatina akmenų formavimąsi.


• Mityba: riebių, kaloringų patiekalų gausa, mažai skaidulų, nereguliarus valgymas gali prisidėti prie akmenų susidarymo.


• Hormoniniai veiksniai: nėštumas, estrogenų vartojimas (pvz., kontraceptikai) gali skatinti cholesterolio išsiskyrimą į tulžį.


• Kiti rizikos veiksniai: nutukimas, greitas svorio kritimas, paveldimumas, amžius virš 40 metų, moteriška lytis.

Trumpai: tulžies akmenligę lemia disbalansas tarp tulžies sudedamųjų dalių, sutrikusi tulžies pūslės veikla ir tam tikri gyvenimo būdo ar hormoniniai veiksniai.

• Skausmas dešinėje viršutinėje pilvo dalyje


• Pykinimas arba vėmimas


• Skausmas po riebaus maisto


• Pilvo pūtimas, sunkumo jausmas


• Karščiavimas (jei yra uždegimas)


• Gelta – pageltusi oda ir akys


• Tamsus šlapimas, šviesios išmatos

1. Pilvo echoskopija (ultragarsas): pagrindinis tyrimas, leidžiantis matyti tulžies pūslėje susiformavusius akmenis.


2. Kraujo tyrimai: nustatomas kepenų fermentų kiekis (ALT, AST, GGT), bilirubinas, uždegimo rodikliai (CRB, leukocitai), kurie padeda įvertinti galimą uždegimą ar tulžies nutekėjimo sutrikimus.


3. Magnetinio rezonanso cholangiopankreatografija (MRCP): detalesnis tyrimas, leidžiantis įvertinti tulžies ir kasos latakus, jei įtariamas latako užsikimšimas.


4. Kompiuterinė tomografija (KT): gali būti taikoma, jei ultragarsas neinformatyvus arba įtariamos komplikacijos.


5. Endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP): diagnostinis ir gydomasis tyrimas, jei reikia pašalinti akmenį iš bendro tulžies latako.

Tulžies akmenligė gydoma priklausomai nuo simptomų ir akmenų sukeltų komplikacijų. Gydymas gali būti konservatyvus arba chirurginis.

1. Stebėjimas: jei akmenys nesukelia simptomų (vadinamoji „tylioji“ akmenligė), dažniausiai gydymas neskiriamas – tik stebima.


2. Mitybos korekcija: rekomenduojama vengti riebaus, kepto, sunkaus maisto, kuris skatina tulžies išsiskyrimą ir gali sukelti priepuolį.


3. Vaistai: kai kuriais atvejais skiriami vaistai, tirpdantys cholesterolinius akmenis (pvz., ursodeoksicholio rūgštis), tačiau tai taikoma retai ir veikia tik dalį pacientų.


4. Chirurginis gydymas (cholecistektomija): dažniausiai taikomas metodas – tulžies pūslės pašalinimas, dažniausiai laparoskopiniu būdu.


5. ERCP procedūra: jei akmuo užkemša tulžies lataką, jis gali būti pašalinamas endoskopiškai per ERCP tyrimą.

Dažniausia komplikacija – tulžies pūslės uždegimas (cholecistitas), kuris pasireiškia stipriu skausmu, karščiavimu ir pykinimu, kai akmuo užkemša tulžies pūslės ištekėjimo taką.

Kita pavojinga būklė – tulžies latakų užsikimšimas, dėl kurio gali atsirasti gelta, stiprus spaudžiantis skausmas ir sutrikęs virškinimas.

Jei akmuo užkemša bendrą lataką kartu su kasos lataku, gali prasidėti ūmus kasos uždegimas (pankreatitas) – tai pavojinga ir dažnai reikalaujanti stacionaraus gydymo.

Negydant uždegimo, gali susiformuoti tulžies pūslės pūlinys, o pačios pūslės sienelė gali plyšti, sukeldama pilvaplėvės uždegimą (peritonitą) – gyvybei grėsmingą būklę.

Labai retais atvejais infekcija iš tulžies sistemos gali plisti į kraują ir sukelti sepsį, sisteminę organizmo infekciją.

Labai svarbu valgyti reguliariai, nes ilgalaikės pertraukos tarp valgių arba badavimas skatina tulžies užsistovėjimą, o tai padidina akmenų formavimosi riziką.

Rekomenduojama subalansuota mityba, turtinga skaidulomis, vengiant riebaus, kepto ir labai kaloringo maisto, kuris skatina cholesterolio perteklių tulžyje.

Taip pat būtina palaikyti normalų kūno svorį – tiek nutukimas, tiek greitas svorio metimas didina akmenų riziką.

Padeda ir reguliarus fizinis aktyvumas, kuris gerina medžiagų apykaitą bei tulžies judėjimą. Svarbu pakankamai gerti vandens, nes skysčių trūkumas gali slopinti tulžies išsiskyrimą.

Jei vartojami hormoniniai vaistai (pvz., kontraceptikai), reikėtų juos derinti su gydytoju, nes kai kurie hormonai gali paskatinti cholesterolio kaupimąsi tulžyje.