Kodėl Lietuvoje negali susitikti mirusių donorų artimieji ir recipientai – žmonės, gyvenantys po mirusių donorų organų transplantacijos? „Matome filmuotą medžiagą apie Amerikoje vykstančius tokius susitikimus – kodėl tai nevyksta Lietuvoje? Juk tai labai akivaizdus donorystės įrodymas, labai jaudinantis ir sukrečiantis,“ – teiraujasi pašnekovai.
64 metų vilnietis Stasys Bareikis, kaip ir visi po organų transplantacijos, kasmet švenčia ne vieną, o du gimtadienius (tikrąjį – rugpjūtį, o antrąjį – pavasarį). Šis pavasaris buvo jau devintas, kai Stasiui persodintos donoro kepenys, ir vyras gali mėgautis dovanoto gyvenimo teikiamais malonumais.
Žmonėms, apsisprendusiems paaukoti savo organus po mirties, klausimų apie donoro kortelę įprastai nekyla – jie arba pageidauja ją turėti, arba informuoja, kad duomenys turi būti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, o kortelė jiems nereikalinga. Pageidaujantys ją turėti, nešiojasi ją piniginėje ir nesibaimina, kad j...
Nacionaliniame gripo forume buvo aptarta ne tik liūdna statistika, parodanti, kad didžioji dalis lietuvių ne tik nesiskiepija, bet ir skiepus vertina priešiškai. Renginyje taip pat buvo papasakota Irmos Juodienės istorija - gripo komplikacijos lėmė inkstų nepakankamumą, o moterį išgelbėjo tik transplantacija.
Gyvoji donorystė mūsų šalyje galima tarp artimų giminaičių ir sutuoktinių. Dažniausios transplantacijos, kai tėvai dovanoja inkstą savo vaikui. Apie ketvirtadalis tokių transplantacijų anksčiau negalėdavo būti atliekamos dėl nesuderinamų donoro ir recipiento kraujo grupių.
60 sekundžių - tiek laiko paprastai reikia kraujo ląstelei apkeliauti visą organizmą