Kas vyksta pasiskiepijus?

Tiek pirmąkart susidūrus su infekcija, tiek ir įskiepijus vakciną (skiepams naudojami antigenai yra natūralūs mikroorganizmai, t. y. dažniausiai gyvi susilpninti virusai ar natūralūs ligas sukeliančių mikroorganizmų komponentai) sužadinama minėta pirminė imuninė reakcija. Maždaug per 1–2 savaites pasigamina antikūnai ir kitos imuninės gynybos pajėgos, t. y. pradeda formuotis atmintis ligos sukėlėjui (kuris, pvz., įeina į vakcinos sudėtį). Paskiepytieji įgyja apsaugą, tačiau dažniausiai ji nėra ilgalaikė. Kai įskiepijamos pakartotinės vakcinos dozės, įgyjama ilgalaikė imuninė atmintis: tai reiškia, kad jei paskiepytasis susidurs su ligos sukėlėju, nuo kurio yra paskiepytas, imuninė sistema jau atpažins jį ir labai greitai pradės kovą su juo, t. y. toks žmogus visai nesusirgs arba jam pasireikš lengvi ligos simptomai (t. y. tol, kol imunitetas visiškai sunaikins ligos sukėlėją).

Pakartotinis susitikimas su tuo pačiu ligos sukėlėju vadinamas sustiprinančia reakcija. Iki skiepijimų, kai daug žmonių sirgdavo, toks pakartotinis kontaktas ir sustiprinanti reakcija įvykdavo imunitetą turintiems asmenims susidūrus su sergančiaisiais. Paplitus skiepams, mikroorganizmų cirkuliavimas visuomenėje labai sumažėjo, todėl imuniteto aktyvumui užtikrinti būtini pakartotini vakcinų įskiepijimai.

Kodėl skiepijami vaikai

Vaikai skiepijami nuo svarbiausių ligų, kurių galima išvengti paskiepijus. Labai svarbu, kad paskiepytų vaikų procentas nuolat būtų didelis, tuomet ligos sukėlėjas nebeturi sąlygų tinkamai daugintis ir plisti.

Sklando nuomonės, kad gal geriau yra ne skiepyti, o leisti vaikui pačiam persirgti liga, kad imunitetas susiformuotų „natūraliai“. Tačiau ligos, nuo kurių skiepijami vaikai, yra sunkios, sukeliančios sunkias komplikacijas ir net mirtį, gali labai smarkiai išreguliuoti imuninę sistemą. O to, manau, nenori nei gydytojai, nei tėveliai, nei patys vaikai.