Burnos kandidamikozė

1. Mikrofloros pusiausvyros sutrikimas – dėl tam tikrų veiksnių (pvz., antibiotikų vartojimo, nusilpusio imuniteto) sutrinka natūrali burnos mikrobiota, sumažėja „gerųjų“ bakterijų.


2. Candida grybelio suaktyvėjimas – Candida, esanti burnos gleivinėje kaip natūrali mikrofloros dalis, pradeda sparčiai daugintis.


3. Gleivinės pažeidimas – išplitęs grybelis pradeda dirginti burnos gleivinę, sukeldamas paviršinius uždegiminius pakitimus.


4. Simptomų atsiradimas – pasireiškia baltomis apnašomis, paraudimu, deginimo ar skausmo jausmu burnoje.


5. Infekcijos progresavimas – negydoma infekcija gali plisti į ryklę, stemplę ar kitus virškinimo trakto segmentus, ypač nusilpusiems pacientams.

• Nusilpęs imunitetas – dėl ligų (pvz., ŽIV, onkologinių ligų), streso ar po sunkių infekcijų.


• Antibiotikų vartojimas – sunaikinamos „gerosios“ bakterijos, kurios paprastai kontroliuoja grybelių dauginimąsi.


• Gliukokortikoidų ar imunosupresantų vartojimas – ypač įkvepiamųjų vaistų (pvz., astmos gydymui) be tinkamos burnos higienos.


• Cukrinis diabetas – padidėjęs gliukozės kiekis burnos gleivinėje sudaro palankias sąlygas grybelių augimui.


• Prasta burnos higiena – nepakankamas dantų ir liežuvio valymas leidžia kauptis apnašoms, kuriose daugėja Candida.


• Dantų protezai – ypač jei naudojami nenuimami arba netinkamai prižiūrimi protezai.


• Rūkymas – dirgina gleivinę ir keičia mikrofloros sudėtį.


• Hormoniniai pokyčiai – nėštumas, menopauzė ar hormoninių vaistų vartojimas.

• Baltos, varškę primenančios apnašos burnos gleivinėje (ant liežuvio, skruostų, gomurio, tonzilių)


• Burnos gleivinės paraudimas, jautrumas


• Deginimo ar perštėjimo pojūtis burnoje


• Skausmas ryjant ar valgant


• Sausumo jausmas burnoje


• Blogas skonis arba skonio pojūčio pakitimas


• Lūpų kampučių įtrūkimai (ypač esant kampiniam cheilitui)

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas vizualiai įvertina burnos gleivinę, apnašas, paraudimą ir kitus būdingus požymius.


2. Mikroskopinis tyrimas – nuo burnos gleivinės paimamas apnašų mėginys ir tiriamas mikroskopu, siekiant nustatyti Candida grybelio buvimą.


3. Grybelio pasėlis – mėginys pasėjamas į specialią terpę, kurioje užauga grybeliai; leidžia nustatyti tikslią rūšį ir atsparumą vaistams.


4. Kraujo gliukozės tyrimas – atliekamas siekiant atmesti ar patvirtinti cukrinį diabetą kaip galimą predisponuojantį veiksnį.


5. Imuninės sistemos įvertinimas – jei infekcija pasikartoja ar sunkiai gydoma, gali būti tiriamas bendras imuniteto būklės rodiklis.


6. Hormonų ar kitų susijusių būklių tyrimai – atliekami individualiai, jei įtariama, kad grybelis susijęs su hormoniniais ar sisteminiais sutrikimais.

1. Vietiniai priešgrybeliniai vaistai: dažniausiai skiriami burnos skalavimo tirpalai ar geliai, kurių sudėtyje yra nistatino, klotrimazolo ar mikonazolo. Jie veikia tiesiogiai gleivinėje ir padeda lengvesniais atvejais.


2. Sisteminiai priešgrybeliniai vaistai: jei infekcija sunki ar neišnyksta po vietinio gydymo, skiriami geriamieji vaistai, pavyzdžiui, flukonazolas ar itrakonazolas.


3. Pagrindinės priežasties šalinimas: labai svarbu nustatyti, kas paskatino grybelio išvešėjimą (pvz., antibiotikai, imuniteto nusilpimas, diabetas) ir tai koreguoti.


4. Burnos higienos gerinimas: būtina reguliariai valyti dantis, liežuvį, protezus (jei naudojami), keisti šepetėlį, vengti saldumynų.


5. Mitybos koregavimas: rekomenduojama vengti cukraus pertekliaus, nes jis skatina Candida dauginimąsi.


6. Rūkymo nutraukimas: rūkymas dirgina gleivinę ir keičia mikrofloros sudėtį, todėl jį būtina stabdyti.


7. Gydymo trukmė: paprastai gydymas trunka 7–14 dienų, tačiau sunkesniais atvejais gali būti ilgesnis.

Burnos kandidamikozė, ypač negydoma ar pasikartojanti, gali sukelti įvairių komplikacijų, kurios apsunkina paciento kasdienį gyvenimą.

Pirmiausia, užsitęsusi infekcija gali plisti į ryklę, stemplę ar net kvėpavimo takus, ypač jei imunitetas nusilpęs.

Tokiu atveju atsiranda rijimo sutrikimai, stemplės skausmas ar net kvėpavimo sunkumai.

Kita komplikacija – lėtinis gleivinės uždegimas, kuris gali sukelti diskomfortą, nuolatinį deginimą ar paraudimą, apsunkinant valgymą ir kalbėjimą.

Dėl nuolatinio dirginimo gali atsirasti lūpų kampučių įtrūkimai (kampinis cheilitas), ypač dėvint protezus.

Be to, dažnos recidyvuojančios infekcijos gali rodyti sistemines problemas, pavyzdžiui, nediagnozuotą cukrinį diabetą ar imuninės sistemos sutrikimą.

Retais atvejais, ypač pacientams po chemoterapijos ar organų transplantacijos, infekcija gali išplisti į kraują (kandidemija), o tai jau pavojinga gyvybei.

Burnos kandidamikozės galima išvengti, laikantis geros burnos higienos, stiprinant imuninę sistemą ir vengiant rizikos veiksnių.

Pirmiausia svarbu reguliariai valyti dantis, liežuvį ir protezus, jei jie naudojami – tai padeda išvengti apnašų kaupimosi, kuriose dauginasi Candida grybeliai.

Taip pat būtina skalauti burną po antibiotikų ar įkvepiamųjų gliukokortikoidų vartojimo, kad sumažėtų grybelinės infekcijos rizika.

Vartojant tokius vaistus, rekomenduojama naudoti šiaudelį arba įkvėpti per tarpiklį, jei įmanoma, ir visada išskalauti burną po naudojimo.

Norint sumažinti grybelio dauginimąsi, svarbu riboti cukraus ir saldumynų kiekį mityboje, nes jie skatina Candida augimą.

Be to, rūkymo atsisakymas padeda išsaugoti sveiką burnos gleivinę ir mikrofloros pusiausvyrą.

Žmonėms su dantų protezais būtina juos kruopščiai valyti ir periodiškai keisti, o naktį – išimti.

Profilaktiškai verta stiprinti imunitetą, palaikant visavertę mitybą, pakankamą miegą, fizinį aktyvumą ir vengiant streso.