Ginekomastija

1. Hormonų pusiausvyros pokytis – sumažėja testosterono poveikis arba padidėja estrogenų santykinė įtaka organizme.


2. Krūties liaukinio audinio stimuliacija – estrogenai skatina liaukinio audinio proliferaciją.


3. Audinio padidėjimas – krūtinėje pradeda formuotis juntamas liaukinis audinys, kuris gali būti minkštas arba tvirtesnis.


4. Krūtų padidėjimas – vienos arba abiejų krūtų apimtis padidėja, atsiranda matomas pokytis.


5. Stabilizacija arba regresija – kai kuriais atvejais ginekomastija išnyksta savaime (pvz., paauglystėje), kitais – išlieka ir tampa nuolatinė.

Ginekomastijos simptomai dažniausiai pasireiškia palaipsniui ir yra susiję su krūtų liaukinio audinio padidėjimu. Pagrindiniai požymiai:

• Krūties padidėjimas – vienos arba abiejų krūtų apimties padidėjimas, simetriškas ar asimetriškas.


• Liaukinio audinio sukietėjimas – juntamas tvirtas, elastingas audinys už spenelio.


• Krūtų jautrumas – gali būti skausmas ar diskomfortas liečiant.


• Estetiniai pokyčiai – vizualiai padidėjusi krūtinė gali kelti psichologinį diskomfortą.


• Galimas spenelio ar areolės pokytis – spenelio padidėjimas ar jautrumo pakitimai (retesni atvejai).

• Krūties padidėjimas – vienos arba abiejų krūtų apimties padidėjimas, dažniausiai simetriškas, bet gali būti ir asimetriškas.


• Liaukinio audinio sukietėjimas – už spenelio juntamas tvirtas, elastingas audinys.


• Krūtų jautrumas ar skausmas – ypač ankstyvoje stadijoje, kai audinys aktyviai auga.


• Estetinis diskomfortas – padidėjusios krūtys gali sukelti psichologinių problemų, nepasitikėjimą savimi.


• Retesni pokyčiai – spenelio ar areolės jautrumo pakitimas, spenelio padidėjimas.

1. Klinikinė apžiūra – įvertinamas krūtų audinys, simetriškumas, sukietėjimai, skausmingumas.


2. Hormoniniai kraujo tyrimai – nustatomas testosterono, estrogenų, prolaktino, skydliaukės hormonų, gonadotropinų (LH, FSH) lygis.


3. Kepenų, inkstų ir skydliaukės funkcijos tyrimai – nes šių organų ligos gali turėti įtakos hormonų pusiausvyrai.


4. Krūtų ultragarsas – padeda atskirti ginekomastiją nuo riebalinio audinio padidėjimo ar naviko.


5. Sėklidžių ultragarsas – atliekamas įtariant navikus ar kitus pakitimus, galinčius veikti hormonų gamybą.


6. Mammografija ar biopsija – jei yra įtarimų dėl piktybinių procesų krūtyse.

Pagrindiniai tyrimai yra klinikinė apžiūra, hormoniniai kraujo tyrimai ir krūtų ultragarsas, o sudėtingesniais atvejais atliekami papildomi tyrimai dėl vidaus organų ligų ar navikų.

1. Stebėjimas – jei ginekomastija atsiranda paauglystėje ar yra neseniai išsivysčiusi, dažnai ji regresuoja savaime, todėl iš pradžių rekomenduojama tik stebėti.


2. Priežasties šalinimas – nutraukiami ar pakeičiami vaistai, galintys sukelti ginekomastiją, gydomos pagrindinės ligos (pvz., kepenų, inkstų, skydliaukės).


3. Medikamentinis gydymas – tam tikrais atvejais gali būti skiriami vaistai, mažinantys estrogenų poveikį ar didinantys testosterono veiksmingumą.


4. Chirurginis gydymas – jei ginekomastija išlieka ilgą laiką, sukelia stiprų estetinį ar fizinį diskomfortą, atliekama operacija (liaukinio audinio pašalinimas ar riebalų nusiurbimas).


5. Psichologinė pagalba – rekomenduojama vyrams, kurie patiria ryškų emocinį ar socialinį diskomfortą dėl kūno pokyčių.

Ginekomastija dažniausiai yra gerybinė būklė, tačiau jei ji užsitęsia ar yra ryški, gali sukelti tam tikrų komplikacijų.

Visų pirma, dažniausia problema yra psichologinis diskomfortas – vyrams gali kilti nepasitikėjimas savimi, nerimas ar depresija dėl pakitusios krūtinės išvaizdos.

Dėl padidėjusio liaukinio audinio kartais atsiranda krūtų skausmas ar jautrumas, kuris trukdo kasdienėje veikloje.

Negydoma ar ilgai trunkanti ginekomastija gali sukelti nuolatinį krūtinės audinio pokytį, kai liaukinis audinys nebegrįžta į pradinę būseną net pašalinus priežastį.

Retais atvejais, ypač jei diagnozė neaiški, ginekomastija gali būti supainiota su krūties navikais, todėl būtina tinkama diagnostika.

Ginekomastijos visiškai išvengti ne visada įmanoma, nes dalis atvejų yra susiję su natūraliais hormonų pokyčiais (pvz., paauglystėje ar senstant). Tačiau galima sumažinti riziką:

Pirmiausia, labai svarbu sveikas gyvenimo būdas – palaikyti normalų kūno svorį, vengti alkoholio ir narkotinių medžiagų, ypač anabolinių steroidų bei marihuanos, kurie stipriai veikia hormonų pusiausvyrą.

Reikėtų vengti nereikalingų hormoninių ar kitų vaistų vartojimo, o ilgalaikę medikamentinę terapiją visada derinti su gydytoju.

Svarbu reguliariai tikrinti sveikatą ir gydyti kepenų, inkstų, skydliaukės ar sėklidžių ligas, nes jos gali daryti įtaką hormonų pusiausvyrai.

Taip pat rekomenduojama vengti streso ir miego trūkumo, nes jie trikdo endokrininės sistemos veiklą.