Hemorojus

Hemorojaus atsiradimo eiga prasideda nuo kraujotakos sutrikimų tiesiosios žarnos apatinėje dalyje, dėl kurių veniniai mazgeliai ima pamažu plėstis. Dėl nuolatinio spaudimo ar dirginimo – pavyzdžiui, dėl ilgo sėdėjimo, vidurių užkietėjimo ar stipraus stanginimosi tuštinantis – kraujagyslės išsiplečia dar labiau, praranda elastingumą ir ima formuotis hemorojiniai mazgai.

Laikui bėgant šie mazgai gali didėti, slinkti žemyn ar net iškristi pro išangę, jei kalbama apie vidinį hemorojų.

Eiga gali būti laipsniška ir iš pradžių nesukelti jokių pastebimų pojūčių, kol mazgai nepasiekia tokios stadijos, kai pradeda trukdyti ar kelti diskomfortą.

Hemorojus atsiranda dėl padidėjusio spaudimo tiesiosios žarnos apatinėje dalyje, kuris trikdo kraujotaką ir sukelia veninių mazgų išsiplėtimą. Šį spaudimą dažniausiai lemia tam tikri gyvenimo būdo, mitybos ar fiziologiniai veiksniai. Pagrindinės hemorojaus atsiradimo priežastys:

• Vidurių užkietėjimas – dažnas ir sunkus stanginimasis tuštinantis padidina spaudimą kraujagyslėms.


• Ilgas sėdėjimas, ypač tualete ar pasyvus gyvenimo būdas.


• Nėštumas – augantis vaisius didina spaudimą pilvo srityje ir veninėje sistemoje.


• Sunkumų kilnojimas ar kita fizinė įtampa, kelianti spaudimą pilvo apačioje.


• Nesubalansuota mityba, kurioje trūksta skaidulų ir skysčių.


• Paveldimumas – kai kurie žmonės turi silpnesnes kraujagyslių sieneles.


• Amžius – su amžiumi audiniai, palaikantys hemorojinius mazgus, silpnėja.

Šie veiksniai dažnai veikia kartu ir ilgainiui sukelia hemorojaus vystymąsi.

• Kraujavimas tuštinantis – ryškiai raudonas kraujas ant išmatų, tualetinio popieriaus ar klozeto.


• Diskomfortas ar skausmas išangės srityje, ypač sėdint ar tuštinantis.


• Mazgų ar gumbų pojūtis šalia išangės – tai būdinga išoriniam arba pažengusiam vidiniam hemorojui.


• Niežėjimas, perštėjimas ar dirginimas aplink išangę.


• Išskyros – gleivės, galinčios sudirginti odą aplink išangę.


• Svetimkūnio pojūtis tiesiosios žarnoje, ypač jei mazgai iškritę.

Jei simptomai stiprėja ar kraujavimas kartojasi, svarbu pasitarti su gydytoju – kai kurios kitos ligos (pvz., žarnyno navikai) gali pasireikšti panašiai.

Įtariant hemorojų, gydytojas dažniausiai pradeda nuo anamnezės (apklausos) ir fizinės apžiūros, tačiau norint tiksliai nustatyti diagnozę bei atskirti nuo kitų galimų ligų (pvz., analinės įplėšos, polipų, navikų), gali būti atliekami šie tyrimai:

1. Apžiūra ir skaitmeninis (pirštinis) tyrimas. Gydytojas apžiūri išangės sritį ir įvertina galimus išorinius hemorojaus mazgus ar kitas odos pakitimo priežastis. Įvedus pirštą į tiesiąją žarną, galima įvertinti vidinius pakitimus.


2. Anoskopija. Tai pagrindinis instrumentinis tyrimas įtariant vidinį hemorojų. Naudojant trumpą, standų vamzdelį (anoskopą), apžiūrima tiesiosios žarnos apatinė dalis. Tyrimas leidžia tiesiogiai pamatyti vidinius hemoroidinius mazgus.


3. Rektoskopija (sigmoidoskopija). Atliekama, jei reikia ištirti giliau – iki 20–30 cm nuo išangės. Ji leidžia įvertinti ne tik hemorojų, bet ir atmesti kitų tiesiosios ar riestinės žarnos ligų galimybę (pvz., polipus, uždegimus, auglius).


4. Kolonoskopija. Gali būti rekomenduojama, jei pacientas vyresnis nei 50 metų, jei kraujavimas gausus, pasikartojantis, arba jei yra rizikos veiksnių storosios žarnos vėžiui. Tyrimas leidžia apžiūrėti visą storąją žarną.

1. Gyvenimo būdo ir mitybos korekcija. Pirmas žingsnis – sumažinti vidurių užkietėjimą ir spaudimą tuštinantis. Tam rekomenduojama vartoti daugiau skaidulų (vaisių, daržovių, grūdinių produktų), gerti pakankamai vandens, vengti ilgo sėdėjimo (ypač ant tualeto) ir daugiau judėti. Reguliarus fizinis aktyvumas pagerina žarnyno veiklą ir sumažina riziką, kad hemorojus blogės.


2. Medikamentinis gydymas. Skiriami vietinio ar sisteminio poveikio vaistai. Tepalai, žvakutės ar kremai padeda sumažinti uždegimą, skausmą, niežulį. Taip pat gali būti skiriami venotonikai – geriami preparatai, stiprinantys kraujagyslių sieneles. Kai kuriais atvejais prireikia ir skausmą ar uždegimą malšinančių vaistų.


3. Mažai invazinės procedūros. Kai vaistai nepadeda arba hemorojus pasikartoja, taikomos nesudėtingos procedūros. Dažniausiai naudojamas guminio žiedo uždėjimas – užspaudžiama hemoroidinė kraujagyslė ir mazgas palaipsniui žūsta. Kiti metodai – skleroterapija (vaistų suleidimas į mazgą), lazerinė ar infraraudonųjų spindulių terapija, kurios metu mazgas koaguliuojamas (uždaromas šiluma).


4. Chirurginis gydymas. Kai hemorojus stipriai pažengęs ar kiti metodai neveiksmingi, gali būti reikalinga operacija. Klasikinė hemorojidektomija – tai hemoroidinių mazgų pašalinimas chirurginiu būdu. Kitas variantas – staplerinė hemoroidektomija, kai mazgai sugrąžinami į savo vietą ir sutrikdoma jų kraujotaka, kad jie sumažėtų.

Hemorojus, ypač negydomas ar pažengusios stadijos, gali sukelti įvairių komplikacijų. Štai pagrindinės:

1. Kraujavimas. Dažniausia komplikacija – pasikartojantis kraujavimas tuštinantis. Ilgainiui jis gali lemti lėtinę mažakraujystę (anemiją), pasireiškiančią nuovargiu, silpnumu ar galvos svaigimu.


2. Hemoroidinių mazgų trombozė. Kai kraujas mazge sustingsta ir susidaro krešulys (trombas), išsivysto stiprus skausmas, patinimas ir uždegimas. Tai ūmi būklė, kuri gali reikalauti greito gydymo ar net operacijos.


3. Iškritusių mazgų įstrigimas. Vidiniai mazgai, kurie iškrenta ir negrįžta savaime į tiesiąją žarną, gali įstrigti. Tai sukelia stiprų skausmą, uždegimą ir audinių pažeidimą.


4. Analinė įplėša. Dėl nuolatinio dirginimo ar kietų išmatų gali atsirasti įtrūkimas išangės srityje, kuris sukelia aštrų skausmą tuštinantis ir kraujavimą.


5. Uždegimas ir infekcijos. Dirginami ar sužeisti mazgai gali tapti infekcijos židiniu, atsiranda paraudimas, patinimas, kartais pūliavimas ar temperatūra.


6. Gleivių išskyros ir odos sudirginimas. Ypač pažengusiu atveju gleivės iš hemoroidinių mazgų gali dirginti aplink esančią odą, sukelti niežėjimą, šlapiavimą ir dermatitą.

Komplikacijos gali smarkiai paveikti gyvenimo kokybę, todėl svarbu hemorojų gydyti laiku.

Hemorojų galima išvengti keičiant gyvenimo būdą ir užtikrinant tinkamą žarnyno veiklą. Prevencijos esmė – sumažinti spaudimą tiesiosios žarnos srityje ir pagerinti veninę kraujotaką. Štai pagrindiniai būdai:

1. Subalansuota mityba. Valgykite daug skaidulų turinčių maisto produktų – daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų. Skaidulos minkština išmatas ir palengvina tuštinimąsi. Venkite perdirbtų, riebalų gausių ar aštrių produktų.


2. Pakankamas skysčių vartojimas. Gerkite daug vandens (bent 1,5–2 litrus per dieną), kad išmatos būtų minkštos ir nesukeltų per didelio stanginimosi.


3. Reguliarus fizinis aktyvumas. Judėjimas gerina kraujotaką, stiprina žarnyno veiklą ir mažina spaudimą dubens srityje. Venkite ilgo sėdėjimo ar stovėjimo vienoje padėtyje.


4. Taisyklingi tuštinimosi įpročiai. Nenulaikykite noro tuštintis ir neužsibūkite tualete ilgiau nei reikia. Nenaudokite telefono ar knygos sėdėdami ant klozeto – tai ilgina spaudimą kraujagyslėms.


5. Venkite vidurių užkietėjimo ir viduriavimo. Abi būklės gali dirginti tiesiąją žarną. Jei dažnai susiduriate su šiais sutrikimais, kreipkitės į gydytoją.


6. Saugus svorio kilnojimas. Kelkite daiktus taisyklingai, venkite staigaus, didelio fizinio krūvio, kuris didina spaudimą pilvo srityje.


7. Venkite perteklinio svorio. Antsvoris didina krūvį dubens dugno kraujagyslėms ir skatina hemorojaus vystymąsi.

Šie įpročiai padeda ne tik išvengti hemorojaus, bet ir palaiko bendrą žarnyno bei kraujotakos sveikatą.