Kepenų cirozė

1. Kepenų ląstelių pažeidimas. Ilgalaikis kepenis žalojantis veiksnys (pvz., alkoholis, virusai) sukelia uždegimą ir hepatocitų žūtį.


2. Lėtinis uždegimas. Pažeistos ląstelės skatina uždegiminį procesą, kuris tampa nuolatiniu.


3. Randinio audinio formavimasis. Uždegimo metu pradeda kauptis jungiamasis audinys, kuris pakeičia sveikus kepenų audinius.


4. Kepenų struktūros deformacija. Randėjimas trikdo įprastą kepenų architektūrą ir kraujotaką.


5. Kepenų funkcijos sutrikimas. Pažeistos kepenys praranda gebėjimą detoksikuoti kraują, gaminti baltymus ir fermentus.


6. Komplikacijų atsiradimas. Dėl progresuojančios cirozės vystosi portinė hipertenzija, skysčių kaupimasis pilve, kraujavimai, encefalopatija.


7. Terminalinė (negrįžtama) stadija. Kepenys nustoja veikti, gali prireikti transplantacijos.

Kepenų cirozė atsiranda dėl ilgalaikio kepenų audinio pažeidimo, kurį sukelia įvairūs veiksniai, nuolat žalojantys kepenis ir sukeliantys jų randėjimą. Pagrindinės priežastys:

• Ilgalaikis alkoholio vartojimas. Tai viena dažniausių cirozės priežasčių, ypač vartojant didelius kiekius ilgą laiką.


• Lėtinės virusinės hepatito B ir C infekcijos. Virusai pažeidžia kepenų ląsteles ir sukelia lėtinį uždegimą.


• Neriebalinė kepenų suriebėjimo liga (NAFLD). Dažnai susijusi su nutukimu, cukriniu diabetu ir metaboliniu sindromu.


• Autoimuninės kepenų ligos. Organizmo imuninė sistema atakuoja kepenų ląsteles (pvz., autoimuninis hepatitas).


• Paveldimos medžiagų apykaitos ligos. Tokios kaip hemochromatozė (geležies kaupimasis), Vilsono liga (vario kaupimasis).


• Tam tikri vaistai ir toksinai. Ilgalaikis ar neteisingas jų vartojimas gali pažeisti kepenis.


• Tulžies latakų ligos. Pavyzdžiui, pirminis tulžies cirozė ar pirminis sklerozuojantis cholangitas.


• Lėtinis širdies nepakankamumas. Gali sukelti kraujo sąstovį kepenyse (kardiogeninė cirozė).


• Nepakankama mityba ar tam tikros infekcijos. Nors rečiau, bet gali prisidėti prie kepenų audinio pažeidimo.

Cirozės vystymasis paprastai yra ilgas, dažnai besimptomis procesas, kol pažeidimas tampa negrįžtamas, todėl svarbu anksti nustatyti ir pašalinti rizikos veiksnius.

• Nuolatinis nuovargis


• Svorio kritimas


• Apetito stoka


• Pykinimas


• Pilvo pūtimas


• Gelta (pageltusi oda ir akių baltymai)


• Tamsus šlapimas


• Šviesios išmatos


• Niežulys


• Skysčių kaupimasis pilve (ascitas)


• Kraujavimas ar mėlynės


• Kraujagyslių išsiplėtimas odoje („voratinklinės“ venos)


• Vyrams – krūtų padidėjimas, potencijos sumažėjimas


• Sutrikusi sąmonė ar mieguistumas (kepenų encefalopatija)

1. Fizinis ištyrimas ir anamnezė. Įvertinami simptomai, gyvenimo būdas (pvz., alkoholio vartojimas), šeimos istorija.


2. Bendras kraujo tyrimas (BKT). Nustatoma mažakraujystė, trombocitopenija, infekcijos požymiai.


3. Kepenų fermentų tyrimai (ALT, AST, GGT, ALP). Parodo kepenų ląstelių pažeidimą ir tulžies nutekėjimo sutrikimus.


4. Bilirubino kiekis. Padidėjimas rodo pablogėjusią kepenų funkciją.


5. Baltymų ir albumino kiekis kraujyje. Mažas kiekis gali reikšti kepenų funkcijos sutrikimą.


6. Krešėjimo rodikliai (INR, protrombino laikas). Įvertinama, kaip kepenys gamina krešėjimo faktorius.


7. Virusinių hepatitų tyrimai (HBV, HCV). Padeda nustatyti ar atmesti infekcinę kilmę.


8. Pilvo organų ultragarsas. Įvertinami kepenų dydis, tekstūra, ascitas, portinės venos būklė.


9. Elastografija (FibroScan). Nustato kepenų standumą ir randėjimo laipsnį neinvaziniu būdu.


10. Kepenų biopsija. Patvirtina diagnozę ir nustato cirozės stadiją (kai reikia).


11. Endoskopija. Tikrinama dėl stemplės venų išsiplėtimo, esant portinei hipertenzijai.


12. KT ar MRT. Išsamiau įvertinamos kepenų struktūros, navikų ar komplikacijų buvimas.

Diagnozė dažniausiai patvirtinama remiantis laboratorinių tyrimų, vaizdinės diagnostikos ir klinikinių požymių deriniu.

Kepenų cirozė gydoma kompleksiškai, siekiant stabdyti ligos progresavimą, mažinti komplikacijų riziką ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Kadangi tai negrįžtama liga, gydymas daugiausia orientuotas į priežasties šalinimą, kepenų funkcijos palaikymą ir komplikacijų valdymą. Štai pagrindiniai gydymo principai:

1. Ligos priežasties šalinimas. Būtina nutraukti alkoholio vartojimą, gydyti hepatitą B ar C, kontroliuoti nutukimą bei cukrinį diabetą.


2. Mitybos korekcija. Skiriama baltyminga, bet mažai druskos turinti dieta (ypač esant skysčių kaupimuisi), papildomi vitaminai (ypač B grupės ir vitaminas D).


3. Diuretikai. Vaistai, padedantys pašalinti skysčių perteklių iš organizmo, ypač esant ascitui.


4. Beta blokatoriai. Naudojami mažinti portinį kraujospūdį ir sumažinti kraujavimo iš stemplės venų riziką.


5. Laktuliozė. Skiriama kepenų encefalopatijos atveju – mažina amoniako kiekį kraujyje.


6. Infekcijų profilaktika. Kadangi imuninė sistema susilpnėja, gali būti skiriami skiepai (pvz., nuo hepatito A/B, gripo, pneumokoko).


7. Kraujavimo kontrolė. Esant kraujavimui iš stemplės venų – atliekama endoskopinė hemostazė arba skiriamas medikamentinis gydymas.


8. Reguliarus būklės stebėjimas. Sekami kraujo rodikliai, atliekami ultragarsai, vertinama vėžio rizika (kepenų ląstelių karcinoma).


9. Kepenų transplantacija. Esant dekompensuotai cirozei ar nesuvaldomoms komplikacijoms – tai vienintelė ilgalaikė gydymo galimybė.


10. Psichologinė ir socialinė pagalba. Padeda susidoroti su gyvenimo būdo keitimu, priklausomybėmis ar lėtiniu ligos stresu.

Svarbiausia – kuo anksčiau nustatyti ligą ir pradėti gydymą, nes ankstyvoje stadijoje galima sulėtinti ar sustabdyti progresavimą bei išvengti gyvybei pavojingų komplikacijų.

Kepenų cirozė gali sukelti daugybę rimtų komplikacijų, kurios išsivysto dėl progresuojančio kepenų funkcijos nepakankamumo ir kepenų struktūros deformacijos. Viena dažniausių ir pavojingiausių komplikacijų – portinė hipertenzija, kai padidėja kraujospūdis vartų venoje, aprūpinančioje kepenis krauju. Tai gali lemti stemplės ir skrandžio venų išsiplėtimą (varikozes), kurios dažnai kraujuoja ir kelia pavojų gyvybei.

Dėl sutrikusios baltymų sintezės ir skysčių reguliacijos atsiranda ascitas, arba skysčių kaupimasis pilvo ertmėje, o tai padidina infekcijos – spontaninio bakterinio peritonito – riziką. Kita pavojinga būklė – hepatinė encefalopatija, kuri pasireiškia sutrikusia sąmone, atminties praradimu, mieguistumu ir net koma, kai kepenys nebesugeba išvalyti kraujo nuo toksinų (ypač amoniako).

Kraujo krešėjimo sutrikimai dažni dėl to, kad kepenys nebegamina pakankamai krešėjimo faktorių – tai sukelia dažnesnius kraujavimus ar mėlynes. Taip pat gali sumažėti imunitetas, todėl dažnėja infekcijos, ypač kvėpavimo ar šlapimo takų.

Ilgainiui gali išsivystyti kepenų vėžys – hepatoceliulinė karcinoma, ypač jei cirozė buvo sukelta virusinio hepatito ar alkoholinės kilmės. Be to, progresuojanti cirozė gali sukelti inkstų nepakankamumą (hepatoreninį sindromą) bei plaučių kraujotakos sutrikimus (hepatopulmoninį sindromą).

Šios komplikacijos dažnai atsiranda pažengusioje cirozės stadijoje ir reikalauja nuolatinės medicininės priežiūros ar net kepenų transplantacijos. Todėl labai svarbu ligą diagnozuoti anksti ir reguliariai stebėti jos eigą.

Kepenų cirozės galima išvengti, jei laiku pasirūpinama kepenų sveikata, išvengiama pažeidžiančių veiksnių ir gydomos ligos, galinčios sukelti kepenų randėjimą. Vienas svarbiausių žingsnių – vengti ilgalaikio ir gausaus alkoholio vartojimo, kuris yra dažniausia cirozės priežastis. Net ir saikingas alkoholio vartojimas žmonėms su kitais rizikos veiksniais (pvz., hepatitu ar nutukimu) gali pakenkti kepenims.

Taip pat labai svarbu skiepytis nuo hepatito B ir laikytis higienos, kad būtų sumažinta rizika užsikrėsti hepatitu C (pvz., saugus kraujo kontaktas, apsaugotos lytinės praktikos). Lėtinės hepatito infekcijos turėtų būti anksti diagnozuotos ir aktyviai gydomos, nes tai gali sustabdyti ligos progresavimą.

Sveika mityba ir aktyvus gyvenimo būdas padeda išvengti nutukimo, 2 tipo cukrinio diabeto ir riebalų kaupimosi kepenyse (neriebalinės kepenų ligos), kuri ilgainiui taip pat gali sukelti cirozę.

Svarbu venkti savarankiško ar perteklinio vaistų vartojimo, ypač vaistų, kurie gali būti toksiški kepenims (pvz., paracetamolio perdozavimo). Reikėtų informuoti gydytoją apie visus vartojamus vaistus, papildus ar žoleles.

Reguliarūs profilaktiniai tyrimai, ypač turint rizikos veiksnių (pvz., hepatitas, alkoholis, šeimos anamnezė), leidžia anksti pastebėti kepenų pakitimus ir užkirsti kelią jų progresavimui.