Kolpitas

1. Dirgiklio arba infekcijos patekimas – į makštį patenka mikroorganizmai ar kiti uždegimą sukeliantys veiksniai.


2. Mikrofloros pusiausvyros sutrikimas – sumažėja naudingų laktobakterijų kiekis, pakinta makšties terpės pH.


3. Uždegiminės reakcijos pradžia – gleivinėje suaktyvėja imuninės ląstelės, išsiskiria uždegimo mediatoriai.


4. Kraujagyslių išsiplėtimas ir paburkimas – pažeistoje vietoje padidėja kraujotaka, audiniai patinsta.


5. Gleivinės pokyčiai – atsiranda paviršiaus ląstelių irimo bei regeneracijos procesai.


6. Uždegimo palaikymas arba nykimas – priklausomai nuo priežasties ir organizmo atsako, uždegimas gali savaime sumažėti arba progresuoti.

• Bakterinės infekcijos – dažniausiai dėl patogeninių ar oportunistinių bakterijų dauginimosi.


• Grybelinės infekcijos – Candida rūšies grybeliai, ypač nusilpus imunitetui.


• Parazitinės infekcijos – pvz., Trichomonas vaginalis sukeltas uždegimas.


• Virusinės infekcijos – žmogaus papilomos virusas (ŽPV), herpes simplex virusas (HSV).


• Hormoniniai pokyčiai – estrogenų sumažėjimas menopauzės metu ar po gimdymo.


• Mechaninis dirginimas – netinkama higiena, per intensyvus lytinis aktas, svetimkūniai.


• Cheminis poveikis – alerginės reakcijos ar dirginimas dėl higienos priemonių, spermicidų.


• Imuniteto nusilpimas – dėl ligų, streso, prastos mitybos ar kitų veiksnių.

• Išskyros iš makšties – pakitusios spalvos, kvapo ar konsistencijos.


• Niežėjimas makšties srityje.


• Degino pojūtis ar diskomfortas.


• Paraudimas ir makšties gleivinės paburkimas.


• Skausmas lytinių santykių metu (dispareunija).


• Diskomfortas šlapinantis – deginimo ar perštėjimo pojūtis.


• Kartais – nedidelis kraujavimas iš makšties, ypač po kontakto.

1. Ginekologinė apžiūra – vizualiai įvertinama makšties gleivinės būklė, spalva, paburkimas, išskyros.


2. Makšties tepinėlio mikroskopinis tyrimas – nustatoma mikroorganizmų rūšis, uždegiminių ląstelių kiekis.


3. Bakteriologinė pasėlio analizė – išskiriamas sukėlėjas ir nustatomas jo jautrumas antibiotikams.


4. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) tyrimas – tiksliai aptinkamos bakterinės, virusinės ar parazitinės infekcijos.


5. pH matavimas – vertinama makšties terpės rūgštingumas, kuris padeda nustatyti infekcijos tipą.


6. Citologinis tyrimas – vertinamos gleivinės ląstelės, atmesti ikivėžinius ar vėžinius pakitimus.


7. Papildomi tyrimai – jei įtariamos lytiniu keliu plintančios infekcijos ar gretutinės ligos.

Kolpito gydymas priklauso nuo jo sukėlėjo, gleivinės pakitimų ir paciento bendros sveikatos būklės. Pagrindinės gydymo kryptys:

1. Priežasties pašalinimas – parenkami vaistai pagal nustatytą infekcijos tipą (antibiotikai, priešgrybeliniai, antiparazitiniai ar antivirusiniai preparatai).


2. Vietinis gydymas – makšties žvakutės, kremai ar tirpalai, kurie veikia tiesiogiai uždegimo vietoje.


3. Sisteminis gydymas – geriamieji vaistai, jei infekcija išplitusi ar vietinis gydymas nepakankamas.


4. Mikrofloros atstatymas – probiotikai ir rūgštinantys preparatai makšties terpės pH normalizavimui.


5. Asmens higienos gerinimas – švelnios, nedirginančios priemonės, tinkama apatinių drabužių priežiūra.


6. Gretutinių ligų gydymas – hormoninių ar imunitetą silpninančių būklių korekcija.


7. Partnerio gydymas – jei nustatoma lytiniu keliu plintanti infekcija, gydomas ir seksualinis partneris, kad būtų išvengta pakartotinės infekcijos.

Tikslas – pašalinti uždegimą, atkurti natūralią mikroflorą ir išvengti atkryčio.

Kolpitas, ypač negydomas ar pasikartojantis, gali sukelti įvairias komplikacijas.

Dėl nuolatinio uždegimo gali atsirasti lėtinis kolpitas, kuriam būdingi dažni paūmėjimai ir ilgalaikis gleivinės pažeidimas.

Infekcija gali išplisti aukštyn į gimdos kaklelį, gimdą ar kiaušides, sukeldama gimdos kaklelio uždegimą (cervicitą), endometritą ar salpingitą.

Ilgalaikis uždegimas ir mikrofloros disbalansas gali padidinti lytiniu keliu plintančių infekcijų riziką.

Kai kuriais atvejais uždegimas gali paveikti vaisingumą, sukeldamas nevaisingumą arba padidėjusią negimdinio nėštumo riziką.

Be to, kolpitas gali lemti nėštumo komplikacijas, tokias kaip priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas ar priešlaikinis gimdymas.

Kolpito riziką galima sumažinti laikantis paprastų prevencijos priemonių. Svarbu palaikyti tinkamą intymią higieną, naudojant švelnias, pH subalansuotas priemones, vengiant agresyvių muilų ar dezinfekantų.

Rekomenduojama dėvėti orui pralaidžius medvilninius apatinius ir vengti pernelyg aptemptų drabužių, kurie gali sudaryti drėgną, šiltą terpę bakterijų dauginimuisi.

Saugūs lytiniai santykiai – prezervatyvų naudojimas ir lytinių partnerių skaičiaus ribojimas – padeda apsisaugoti nuo lytiniu keliu plintančių infekcijų.

Taip pat svarbu vengti nereikalingo antibiotikų vartojimo, nes jie gali sutrikdyti natūralią makšties mikroflorą.

Stiprinant imunitetą subalansuota mityba, pakankamu poilsiu ir fiziniu aktyvumu, mažėja infekcijų rizika.

Reguliarios profilaktinės ginekologo apžiūros leidžia anksti nustatyti ir gydyti pakitimus, kol jie dar nesukėlė komplikacijų.