Lateralinis epikondilitas

1. Sausgyslių pertempimas – kartotiniai judesiai arba ilgesnis krūvis tenka dilbio tiesiamiesiems raumenims, jų sausgyslėms prie lateralinio antkrumplio.


2. Mikrotraumų formavimasis – dėl nuolatinės įtampos atsiranda smulkūs sausgyslės skaidulų plyšimai prisitvirtinimo vietoje.


3. Uždegiminė reakcija – organizmas reaguoja į mikrotraumas, vystosi uždegimas ir audinių dirginimas.


4. Degeneraciniai pokyčiai – ilgainiui sausgyslėje ima vyrauti degeneracija: susilpnėja skaidulos, sutrinka jų struktūra ir atsparumas krūviui.


5. Būklės įsitvirtinimas – pažeidimas tampa lėtinis, o funkcija sutrinka net esant nedideliam krūviui.

Lateralinis epikondilitas atsiranda dėl kelių veiksnių, kurie pažeidžia dilbio tiesiamųjų raumenų sausgysles jų prisitvirtinimo prie žastikaulio lateralinio antkrumplio vietoje. Pagrindinės priežastys:

• Pasikartojantys judesiai – dažnas rankos tiesimas, suėmimas ar riešo judesiai, sukeliantys nuolatinę sausgyslių įtampą.


• Ilgalaikė perkrova – intensyvus fizinis darbas ar sportinė veikla, reikalaujanti nuolatinio dilbio raumenų naudojimo.


• Mikrotraumos – smulkūs sausgyslių pažeidimai, kurie neatsinaujina tinkamai ir palaipsniui kaupiasi.


• Amžiniai pokyčiai – su amžiumi mažėja sausgyslių elastingumas ir atsparumas krūviui, todėl jos lengviau pažeidžiamos.


• Biomechanikos sutrikimai – netaisyklinga darbo ar sporto technika, netinkamas įrankių naudojimas, prasta ergonomika.

Lateralinio epikondilito simptomai dažniausiai vystosi palaipsniui ir yra susiję su alkūnės išorinės dalies pažeidimu. Pagrindiniai:

• Skausmas alkūnės išorinėje srityje – paprastai juntamas ties lateralinio antkrumplio vieta.


• Skausmo plitimas – nemalonūs pojūčiai gali plisti į dilbį ar net riešą.


• Sustiprėjęs skausmas judant – ypač tiesiant riešą, keliant ar laikant daiktus.


• Rankos jėgos sumažėjimas – sunkiau atlikti suėmimo judesius, pvz., paimti puodelį ar paspausti ranką.


• Palpuojant jaučiamas skausmingumas – spaudžiant pažeistą vietą skausmas stiprėja.

Įtariant lateralinį epikondilitą pirmiausia atliekami klinikiniai ir, jei reikia, instrumentiniai tyrimai:

• Gydytojo apžiūra – įvertinamas skausmingumas spaudžiant lateralinį antkrumplį, atliekami funkciniai testai (pvz., Thompsono ar Cozeno testas).


• Ultragarsinis tyrimas – leidžia matyti sausgyslių struktūrą, mikroįplyšimus, uždegiminius pakitimus.


• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – taikoma sudėtingesniais atvejais, norint detaliai įvertinti sausgyslių ir aplinkinių audinių pokyčius.


• Rentgenograma – dažniausiai normali, bet gali būti naudojama atmesti kitas sąnario ar kaulų patologijas.

Lateralinio epikondilito gydymas priklauso nuo pažeidimo sunkumo ir trukmės:

1. Konservatyvus gydymas – rekomenduojamas fizinio krūvio sumažinimas ar korekcija, šalčio aplikacijos, fizioterapija (ultragarsas, smūginės bangos terapija), specialūs pratimai sausgyslėms ir raumenims stiprinti, įtvarai ar elastiniai raiščiai alkūnės srityje.


2. Medikamentinis gydymas – taikomi nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), kartais leidžiamos vietinės kortikosteroidų injekcijos.


3. Chirurginis gydymas – skiriamas tik tada, kai konservatyvios priemonės neveiksmingos; operacijos metu pašalinami degeneraciniai audiniai arba atlaisvinama sausgyslė nuo lateralinio antkrumplio.

Lateralinis epikondilitas dažniausiai nėra pavojinga liga, tačiau negydomas ar užsitęsęs gali sukelti įvairių komplikacijų.

Dažniausiai pasitaiko lėtinis skausmas, kuris riboja kasdienę veiklą ir sumažina darbingumą. Dėl užsitęsusio uždegimo gali išsivystyti raumenų silpnumas ir rankos jėgos sumažėjimas, apsunkinantis suėmimo ar kėlimo judesius.

Kartais liga pereina į lėtinę formą su nuolatiniais sausgyslių degeneraciniais pokyčiais, dėl ko gydymas tampa sudėtingesnis. Progresuojant gali atsirasti judesių ribotumas alkūnės ar riešo srityje, o retais atvejais – sausgyslės plyšimas, ypač jei ilgai tęsiama didelė fizinė apkrova.

Lateralinio epikondilito galima išvengti taikant tinkamas profilaktikos priemones.

Svarbiausia yra teisinga fizinė apkrova – vengti pasikartojančių, ilgam laikui trunkančių judesių, kurie pertempia dilbio raumenis. Labai svarbu naudoti taisyklingą darbo ir sporto techniką, ypač keliant svorius ar atliekant judesius su riešo ir alkūnės sąnariais.

Naudinga ergonomiškai pritaikyta darbo aplinka, kad rankoms nereikėtų dirbti nepatogioje padėtyje.

Reguliariai atliekami tempimo ir stiprinimo pratimai dilbio raumenims padeda išlaikyti jų elastingumą ir atsparumą krūviui. Be to, rekomenduojama naudoti apsauginius įtvarus ar elastinius raiščius intensyvių treniruočių ar darbo metu, o po didesnio krūvio – skirti laiko poilsiui ir atstatymui.