Maliarija

1. Uodo įkandimas: užsikrėtęs Anopheles genties uodas įkanda žmogui ir į kraują suleidžia Plasmodium parazitus (sporozoitus).


2. Parazitų patekimas į kepenis: sporozoitai per kraują keliauja į kepenis, kur įsiskverbia į kepenų ląsteles.


3. Dauginimasis kepenyse: kepenų ląstelėse parazitai dauginasi, susiformuoja tūkstančiai merozoitų.


4. Išėjimas į kraują: kepenų ląstelės plyšta, merozoitai patenka į kraują ir užkrečia raudonuosius kraujo kūnelius.


5. Dauginimasis kraujyje: raudonuosiuose kraujo kūneliuose parazitai toliau dauginasi, juos ardo ir paleidžia naujus merozoitus, sukeldami ciklišką užkrėtimą.


6. Plitimas per uodą: jei sveiką žmogų įkanda užkrėstą kraują siurbiantis uodas, parazitai patenka į jo organizmą ir gali užkrėsti kitus žmones.

• Užsikrėtusių uodų įkandimai: tai pagrindinis perdavimo būdas, ypač tropinėse ir subtropinėse vietovėse, kur uodai veisiasi drėgnose, šiltose aplinkose.


• Infekcijos paplitimas žmogui: parazitai per uodo seiles patenka į žmogaus kraują ir sukelia ligą.


• Nesaugios kraujo perpylimo procedūros ar užsikrėtimas per adatą: retais atvejais parazitai gali būti perduodami per kraują.


• Nėštumo metu (vertikalus perdavimas): infekcija gali būti perduota iš motinos vaisiui.


• Kelionės į endeminius regionus: žmonės, atvykstantys į vietoves, kur paplitusi maliarija, rizikuoja užsikrėsti, jei nesilaiko apsaugos priemonių.

Maliarija dažniausiai atsiranda tose vietovėse, kur egzistuoja palankios sąlygos plisti uodams – šiluma, drėgmė ir stovintis vanduo.

Maliarijos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 7–30 dienų po užsikrėtimo ir kartojasi cikliškai.

• Karščiavimas (dažnai protarpinis)


• Šaltkrėtis


• Gausus prakaitavimas


• Galvos skausmas


• Raumenų skausmas


• Pykinimas ir vėmimas


• Silpnumas ir nuovargis


• Viduriavimas (kai kuriais atvejais)


• Odos blyškumas ar gelta (sunkesniais atvejais)

Įtariant maliariją, būtina kuo greičiau atlikti tikslius diagnostinius tyrimus, kad būtų patvirtinta infekcija ir nustatyta jos rūšis. Pagrindiniai tyrimai:

1. Kraujo tepinėlis (mikroskopinis tyrimas): pagrindinis diagnostikos metodas, leidžiantis tiesiogiai matyti Plasmodium parazitus kraujyje ir nustatyti jų kiekį bei rūšį.


2. Greitieji diagnostiniai testai (RDT): nustato maliarijos antigenus kraujyje, dažnai naudojami vietovėse be mikroskopijos galimybių.


3. PCR tyrimas (polimerazės grandininė reakcija): itin tikslus metodas parazito rūšiai identifikuoti, naudojamas sudėtingais ar neaiškiais atvejais.


4. Serologiniai tyrimai: naudojami rečiau, padeda nustatyti buvusią ar lėtinę infekciją, bet netinka ūmiai diagnozei.


5. Bendras kraujo tyrimas: gali parodyti anemiją, trombocitopeniją ar kitus uždegiminius požymius, būdingus maliarijai.

Maliarija gydoma antiparazitiniais vaistais, o gydymo pasirinkimas priklauso nuo Plasmodium rūšies, infekcijos sunkumo ir vietovės, kurioje liga buvo įgyta (dėl galimo vaistams atsparumo). Pagrindiniai gydymo principai:

1. Antimalariniai vaistai: dažniausiai naudojami vaistai yra artemizinino pagrindu sukurti deriniai (ACT), kurie veiksmingi prieš daugumą Plasmodium rūšių.


2. Chlorokvinas: vis dar naudojamas tam tikrose vietovėse, kur Plasmodium falciparum nėra jam atsparus.


3. Primachinas: taikomas P. vivax ir P. ovale infekcijoms, kad pašalintų kepenyse likusius parazitus ir užkirstų kelią atkryčiui.


4. Intraveninis gydymas: sunkios formos atveju (pvz., esant sąmonės sutrikimui ar organų pažeidimui) skiriami parenteriniai vaistai, pvz., intraveninis artesunatas.


5. Simptominis gydymas: gali būti reikalingas karščiavimui, dehidratacijai ar komplikacijoms valdyti (skysčių terapija, antipiretiniai vaistai).

Maliarija, ypač negydoma arba sukelta Plasmodium falciparum, gali sukelti rimtų, net gyvybei pavojingų komplikacijų. Štai pagrindinės komplikacijos:

Negydyta ar sunkios eigos maliarija gali sukelti smegenų maliariją, kai parazitai pažeidžia smegenų kraujagysles ir sukelia traukulius, sąmonės sutrikimus ar komą.

Dėl raudonųjų kraujo kūnelių irimo išsivysto sunki mažakraujystė, ypač vaikams ir nėščiosioms. Kartu gali sutrikti inkstų veikla, pasireiškianti ūminiu inkstų nepakankamumu.

Kai kuriais atvejais atsiranda kvėpavimo nepakankamumas, dėl plaučių skysčių kaupimosi (plaučių edema).

Dėl kepenų pažeidimo gali išsivystyti gelta, o ligos progresavimas gali sukelti šoką ir daugybinį organų nepakankamumą.

Be to, kai kurios maliarijos formos gali atnaujinti simptomus po kelių savaičių ar mėnesių, jei parazitai išlieka kepenyse (pvz., P. vivax).

Šios komplikacijos ypač pavojingos vaikams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema.

Maliarijos galima išvengti, laikantis apsaugos nuo uodų įkandimų ir taikant profilaktines priemones, ypač keliaujant į endemines vietoves. Pagrindinis tikslas – užkirsti kelią parazitų patekimui į organizmą.

Pirmiausia svarbu saugotis uodų įkandimų, ypač nakties metu, kai Anopheles uodai yra aktyviausi. Rekomenduojama miegoti po impregnuotu tinkleliu nuo uodų, naudoti uodus atbaidančias priemones (repelentus) ant odos ir drabužių, dėvėti ilgarankovius drabužius, ypač vakarais ir naktimis. Taip pat naudinga uždaryti langus ar naudoti tinklelius, kad uodai nepatektų į patalpas.

Keliaujant į maliarijos paplitimo zonas, būtina vartoti profilaktinius antimalarinius vaistus, kuriuos parenka gydytojas pagal kelionės kryptį ir trukmę. Svarbu pradėti juos vartoti prieš kelionę, tęsti kelionės metu ir dar kelias savaites po grįžimo.

Be to, maliarijos paplitimą padeda stabdyti užkrėstų uodų naikinimas, stovinčio vandens šalinimas ir visuomenės švietimas endeminėse vietovėse.

Laikantis šių priemonių, galima efektyviai sumažinti užsikrėtimo riziką.