Pielonefritas

Pielonefrito atsiradimo eiga prasideda bakterijoms patekus į šlapimo takus ir išplintant į inkstus.

1. Užkrėtimas šlapimo takuose – bakterijos patenka į šlapimo takus per šlaplę.


2. Bakterijų dauginimasis – bakterijos dauginasi šlapimo takuose, sukeldamos uždegimą.


3. Plitimas į inkstus – infekcija plečiasi iš šlapimo takų į inkstų audinius.


4. Inkstų audinių uždegimas – vystosi uždegiminis procesas inkstuose, pažeidžiantis jų funkciją.


5. Imuninės sistemos reakcija – organizmas reaguoja į infekciją uždegimu ir leukocitų aktyvacija.


6. Ligos progresavimas – infekcija gali tapti lėtinė, sukeldama ilgalaikius inkstų pažeidimus.

• Bakterijų patekimai į šlapimo takus – dažniausiai per šlaplę įsiskverbia bakterijos, dažniausiai Escherichia coli.


• Šlapimo takų obstrukcija – kliūtys, tokios kaip akmenys, augliai ar išvaržos, trukdo šlapimo nutekėjimui ir skatina infekcijos vystymąsi.


• Šlapimo takų anatominiai pakitimai – struktūriniai sutrikimai palengvina bakterijų patekimą į inkstus.


• Imuninės sistemos nusilpimas – silpnas organizmo atsakas padidina infekcijos riziką.


• Lėtinės ligos – diabetas ar kitos ligos, kurios silpnina imuninę sistemą arba trikdo šlapimo takų funkciją.


• Lytiniai santykiai ir higiena – gali skatinti bakterijų patekimą į šlapimo takus.

• Karščiavimas


• Juosmens skausmas


• Skausmingas šlapinimasis


• Šlapimo pakitimai


• Pykinimas ir vėmimas


• Silpnumas ir nuovargis


• Šaltkrėtis ir prakaitavimas

1. Šlapimo tyrimas – nustatomas uždegimas, bakterijos ir kraujas šlapime.


2. Šlapimo pasėlis – identifikuoja infekcijos sukėlėją ir nustato jautrumą antibiotikams.


3. Kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas uždegimo požymiams nustatyti.


4. Kraujo kultūra – atliekama įtariant kraujo užkrėtimą.


5. Ultragarsinis tyrimas – įvertina inkstų dydį, uždegimą ar komplikacijas.


6. Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama sudėtingesniais atvejais, kai reikalinga tikslesnė inkstų ir šlapimo takų vizualizacija.

1. Antibiotikų terapija – pagrindinis gydymo būdas, parenkamas pagal bakterijų jautrumą ir infekcijos sunkumą.


2. Simptomų malšinimas – karščiavimo ir skausmo mažinimas naudojant vaistus nuo skausmo ir priešuždegiminius preparatus.


3. Skysčių vartojimas – užtikrina organizmo hidrataciją ir padeda išplauti bakterijas iš šlapimo takų.


4. Poilsis – svarbus organizmo atsistatymui ir kovai su infekcija.


5. Hospitalizacija – reikalinga sunkiais atvejais arba komplikacijų atveju.


6. Papildomi gydymo metodai – jei yra šlapimo takų obstrukcija, gali prireikti chirurginės intervencijos.

Pirmiausia, infekcija gali sukelti inkstų abscesą – pūlingą uždegiminį židinį inkstų audinyje.

Taip pat gali išsivystyti inkstų funkcijos nepakankamumas dėl audinių pažeidimo ir randėjimo.

Užsitęsęs uždegimas gali lemti lėtinį pielonefritą, kuris sukelia ilgalaikius inkstų pažeidimus.

Infekcija gali plisti į kraują, sukeldama sepsį – gyvybei pavojingą būklę.

Retais atvejais gali išsivystyti hidronefrozė – inksto išsiplėtimas dėl šlapimo nutekėjimo sutrikimo.

Dėl šių priežasčių svarbu laiku diagnozuoti ir tinkamai gydyti pielonefritą, kad būtų išvengta komplikacijų.

Svarbu laikyti gerą šlapimo takų higieną, reguliariai ir tinkamai šlapintis, vengti užsitęsusio šlapimo sulaikymo.

Rekomenduojama vartoti pakankamai skysčių, kad būtų užtikrintas dažnas šlapinimasis ir bakterijų išplovimas iš šlapimo takų.

Svarbu laiku gydyti šlapimo takų infekcijas ir kitas lėtines ligas, kurios gali skatinti infekcijos plitimą.

Verta vengti dirginančių medžiagų, tokių kaip per daug kvepiančių muilų ar intymių higienos priemonių.

Moterims patariama po lytinių santykių tuoj pat šlapintis, kad sumažintų bakterijų patekimą į šlaplę.

Reguliarios medicininės apžiūros padeda anksti nustatyti ir gydyti šlapimo takų problemas.

Laikantis šių priemonių galima ženkliai sumažinti pielonefrito riziką.