Prostatos vėžys

1. Ląstelių genetiniai pokyčiai. Prostatos liaukoje atsiranda genetinės mutacijos, kurios lemia nekontroliuojamą ląstelių dauginimąsi.


2. Pirminio naviko formavimasis. Mutavusios ląstelės pradeda formuoti piktybinį naviką prostatos audinyje.


3. Naviko augimas. Navikas didėja, infiltruodamas prostatos audinius ir spaudžiantis aplinkines struktūras.


4. Lokalus plitimas. Vėžys gali išplisti į šalia esančius audinius, pvz., šlapimo pūslę ar tiesiąją žarną.


5. Metastazių išsivystymas. Naviko ląstelės per kraują ar limfą plinta į tolimas vietas, dažniausiai kaulus ir limfmazgius.


6. Simptomų atsiradimas ir ligos progresavimas. Atsiranda šlapinimosi sutrikimai, skausmas ir kiti komplikacijų požymiai.

Prostatos vėžys atsiranda dėl genetinių mutacijų ir įvairių rizikos veiksnių, kurie sukelia nekontroliuojamą prostatos liaukos ląstelių augimą.

Pagrindinės priežastys:

• Amžius. Vyresni vyrai turi didesnę prostatos vėžio riziką.


• Genetinė polinkis. Jei šeimoje buvo prostatos vėžio atvejų, rizika padidėja.


• Hormoniniai pokyčiai. Androgenai (vyriškieji hormonai) gali skatinti naviko augimą.


• Aplinkos veiksniai ir gyvenimo būdas. Mityba, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai gali įtakoti ligos atsiradimą.


• Lėtinis uždegimas. Prostatos uždegimas gali prisidėti prie ląstelių pakitimų ir vėžio vystymosi.

Šie veiksniai dažnai veikia kartu, skatindami prostatos vėžio vystymąsi.

• Dažnas šlapinimasis, ypač naktį


• Silpnas arba nutrūkstantis šlapimo srautas


• Sunkumas pradėti šlapintis arba šlapimo pūslės ištuštinimo jausmas nepilnai


• Šlapimo nelaikymas arba priešingai – šlapimo susilaikymas


• Skausmas ar deginimas šlapinantis


• Kraujas šlapime arba sėklos skystyje


• Skausmas apatinėje nugaros dalyje, dubens srityje arba šlaunyse


• Lėtinis nuovargis ir bendras silpnumas

Ankstyvos stadijos dažnai būna besimptomės, todėl reguliarios profilaktinės apžiūros yra labai svarbios.

1. Prostatos specifinio antigeno (PSA) kraujo tyrimas. Matuoja PSA kiekį kraujyje, kuris gali būti padidėjęs dėl vėžio ar kitų prostatos ligų.


2. Rektalinė prostatos apžiūra (DRE). Gydytojas apžiūri prostatos dydį, formą ir konsistenciją per tiesiąją žarną.


3. Transrektalinis ultragarso tyrimas (TRUS). Leidžia vizualizuoti prostatos struktūrą ir tiksliai nukreipti biopsiją.


4. Prostatos biopsija. Imami audinio mėginiai iš prostatos ir tiriami mikroskopiškai vėžio ląstelių nustatymui.


5. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Naudojama įvertinti naviko lokalizaciją, dydį ir išplitimą.


6. Vaizdiniai tyrimai. Kompiuterinė tomografija (KT) ar kaulų skenavimas gali būti atliekami metastazių paieškai.

Prostatos vėžio gydymas priklauso nuo ligos stadijos, naviko agresyvumo ir paciento bendros būklės, ir apima šias pagrindines terapijos formas:

1. Stebėjimas ir aktyvus laukimas. Taikomas ankstyvose, mažai agresyviose stadijose, kai vėžys auga lėtai, o gydymas pradedamas tik esant ligos progresavimui.


2. Chirurginis gydymas. Prostatos pašalinimas (prostatektomija) atliekamas, jei navikas lokalizuotas ir paciento būklė leidžia operaciją.


3. Spindulinė terapija. Naudojama naviko sunaikinimui tiek vietoje, tiek paliatyviai pažengusioms stadijoms.


4. Hormonų terapija. Slopina androgenų gamybą arba veikimą, kurie skatina naviko augimą, dažnai taikoma pažengusiose stadijose.


5. Chemoterapija. Skiriama vėžiui progresuojant ar atsparumui hormoninei terapijai atsiradus.


6. Tikslinė terapija ir imunoterapija. Naujos gydymo formos, skirtos specifiniams naviko genų pokyčiams ar imuninės sistemos aktyvavimui.

Gydymo planas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į paciento poreikius ir ligos specifiką.

Vienas dažniausių pavojų yra metastazių atsiradimas kauluose, limfmazgiuose ir kituose organuose, kuris gali sukelti stiprų skausmą, lūžius bei funkcinius sutrikimus.

Navikas gali sukelti šlapimo takų obstrukciją, dėl kurios pasireiškia šlapinimosi sunkumai, šlapimo susilaikymas ar šlapimo takų infekcijos.

Po gydymo dažnai pasitaiko šlapimo nelaikymas ir erekcijos sutrikimai, ypač jei buvo taikyta chirurginė intervencija ar spindulinė terapija.

Pažengusios ligos stadijos gali lemti bendrą organizmo silpnumą, nuovargį ir sumažėjusią gyvenimo kokybę.

Taip pat svarbios yra psichologinės komplikacijos, susijusios su ligos diagnoze, gydymo poveikiu ir socialiniu stigmatu.

Prostatos vėžio išvengimas daugiausia susijęs su rizikos veiksnių mažinimu ir reguliaria sveikatos priežiūra.

Svarbu palaikyti subalansuotą mitybą, kurioje gausu vaisių, daržovių ir antioksidantų.

Reguliariai užsiimti fizine veikla, išlaikyti normalų kūno svorį ir vengti nutukimo.

Laiku atlikti profilaktinius patikrinimus, ypač vyresniems nei 50 metų vyrams arba turintiems šeimos anamnezę.

Vengti žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas ir pernelyg didelis alkoholio vartojimas.

Riboti perdirbtų mėsos gaminių vartojimą ir rinktis sveikesnius maisto produktus.

Laikyti streso lygį kontroliuojamą ir rūpintis bendrąja sveikata.

Šios priemonės padeda sumažinti prostatos vėžio riziką ir pagerinti bendrą sveikatą.