Tarpslankstelinių diskų išvarža

1. Disko degeneracija – tarpslankstelinis diskas praranda elastingumą ir drėgmę, tampa silpnesnis.


2. Skaidulinio žiedo įtrūkimai – išorinėje disko dalyje atsiranda smulkių pažeidimų.


3. Disko branduolio pasislinkimas – minkštoji vidinė dalis ima judėti link silpniausių vietų.


4. Išsiveržimas už disko ribų – branduolys prasiveržia pro įtrūkusį skaidulinį žiedą ir patenka į stuburo kanalą.


5. Spaudimas aplinkinėms struktūroms – išvarža gali užspausti nervų šaknis ar stuburo smegenis, sukeldama įvairius padarinius.

Tarpslankstelinių diskų išvarža atsiranda dėl įvairių veiksnių, silpninančių diskų struktūrą ir didinančių jų pažeidimo riziką. Pagrindinės priežastys:

• Amžiniai pakitimai – su amžiumi diskai praranda elastingumą ir drėgmę, tampa trapesni.


• Fiziniai krūviai – sunkus darbas, dažnas svorių kėlimas ar netaisyklingi judesiai apkrauna stuburą.


• Staigūs judesiai ar traumos – stiprus mechaninis poveikis gali sukelti disko plyšimą.


• Netaisyklinga laikysena – ilgalaikis sėdėjimas, stuburo perkrova didina spaudimą diskams.


• Genetinis polinkis – paveldėtas jungiamojo audinio silpnumas gali lemti greitesnę degeneraciją.


• Gyvensenos veiksniai – antsvoris, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas blogina diskų aprūpinimą maistinėmis medžiagomis.

• Nugaros skausmas – dažniausiai juosmens ar kaklo srityje, sustiprėjantis judant.


• Plintantis skausmas – skausmas gali spinduliuoti į koją (juosmens išvarža) ar ranką (kaklo išvarža).


• Tirpimas ir dilgčiojimas – juntamas galūnėse dėl nervų spaudimo.


• Raumenų silpnumas – sumažėjusi jėga tam tikrose raumenų grupėse.


• Jautrumo sutrikimai – sumažėjęs ar pakitęs odos jautrumas.


• Judesių ribotumas – sunkiau pasilenkti, atsitiesti ar atlikti tam tikrus judesius.


• Sunkesniais atvejais – gali pasireikšti šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai (reikia skubios pagalbos).

Įtariant tarpslankstelinių diskų išvaržą, atliekami tyrimai padeda patvirtinti diagnozę ir įvertinti nervų struktūrų pažeidimą. Pagrindiniai:

1. Klinikinė apžiūra – įvertinamas stuburo judrumas, skausmo pobūdis, refleksai, raumenų jėga, jautrumas.


2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – pagrindinis tyrimas, tiksliai parodantis disko išvaržos dydį, vietą ir nervų suspaudimą.


3. Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama, jei MRT negalima atlikti; geriau parodo kaulines struktūras.


4. Rentgenograma – leidžia įvertinti stuburo ašį, laikyseną, bet tiesioginės išvaržos nerodo.


5. Elektromiografija (EMG) – padeda nustatyti nervų pažeidimo lygį ir funkcijos sutrikimus.


6. Kraujo tyrimai – atliekami tik siekiant atmesti kitas ligas ar uždegiminius procesus.

Tarpslankstelinių diskų išvaržos gydymas priklauso nuo simptomų intensyvumo, nervų pažeidimo laipsnio ir paciento būklės. Taikomi šie metodai:

1. Konservatyvus gydymas – pirmiausia rekomenduojamas daugeliui pacientų: vaistai nuo skausmo ir uždegimo, fizioterapija, gydomieji pratimai, laikysenos ir judesių korekcija, gyvenimo būdo pakeitimai (svorio kontrolė, fizinio aktyvumo palaikymas).


2. Injekcijos – kai kuriais atvejais skiriamos steroidų ar nuskausminančių vaistų injekcijos į aplinkinius audinius, kad sumažintų uždegimą ir skausmą.


3. Chirurginis gydymas – taikomas, kai konservatyvus gydymas neveiksmingas arba atsiranda sunkūs neurologiniai sutrikimai (pvz., raumenų silpnumas, šlapinimosi kontrolės praradimas).


4. Reabilitacija – po gydymo būtina stiprinti nugaros raumenis, atstatyti judesių amplitudę ir išvengti atkryčio.

Trumpai tariant, gydymas gali būti tiek konservatyvus, tiek chirurginis, o tinkamiausias būdas parenkamas pagal individualią situaciją.

• Lėtinis nugaros skausmas – nuolat pasikartojantis ar stiprėjantis skausmas, ribojantis kasdienę veiklą.


• Radikulopatija – užspaustas nervas sukelia plintantį skausmą, tirpimą, raumenų silpnumą galūnėse.


• Jutimo sutrikimai – sumažėjęs jautrumas ar dilgčiojimas tam tikrose kūno vietose.


• Raumenų atrofija – ilgalaikis nervų spaudimas silpnina raumenis, jie pradeda nykti.


• Šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai – labai rimtas požymis, atsirandantis dėl nervų, atsakingų už dubens organų funkciją, pažeidimo (cauda equina sindromas).


• Judrumo apribojimas – ilgainiui gali sumažėti stuburo lankstumas ir fizinis pajėgumas.

Tarpslankstelinių diskų išvaržos visada išvengti neįmanoma, tačiau riziką galima ženkliai sumažinti saugant stuburą ir laikantis sveikos gyvensenos. Pagrindiniai būdai:

• Taisyklinga laikysena – vengti ilgalaikio netaisyklingo sėdėjimo, rūpintis darbo ergonomika.


• Tinkamas svorių kėlimas – kilnoti svorius laikantis ištiestos nugaros, naudojant kojų jėgą, vengti staigių judesių.


• Reguliarus fizinis aktyvumas – stiprinti nugaros ir pilvo raumenis, palaikyti stuburo lankstumą.


• Sveikas kūno svoris – išlaikyti normalų KMI, nes antsvoris apkrauna stuburą.


• Poilsis ir pertraukos – ilgesnio sėdėjimo metu daryti pertraukas, pramankštinti nugarą.


• Žalingų įpročių vengimas – rūkymas blogina diskų aprūpinimą maistinėmis medžiagomis.