Trichomonozė

Trichomonozė išsivysto, kai į organizmą patenka parazitas Trichomonas vaginalis, dažniausiai per neapsaugotus lytinius santykius. Parazitas prisitvirtina prie šlapimo ar lytinių organų gleivinės (moters makšties ar vyro šlaplės) ir pradeda daugintis.

Pradiniame etape infekcija gali nesukelti jokių simptomų, ypač vyrams. Moterims parazitas dažniau sukelia uždegiminius pakitimus – dėl jo veiklos pažeidžiama gleivinė, sutrinka natūrali mikroflora ir pH pusiausvyra.

Negydoma infekcija gali išlikti organizme kelias savaites ar mėnesius, o kai kuriais atvejais – dar ilgiau. Ji gali paūmėti, kai nusilpsta imuninė sistema ar pasikeičia makšties terpė (pvz., dėl antibiotikų, hormonų ar kitų infekcijų).

Kadangi liga dažnai būna besimptomė, ją galima perduoti partneriui nepastebint.

Pagrindinė priežastis – lytiniai santykiai be apsaugos, nes parazitas Trichomonas vaginalis perduodamas per makšties, varpos ar kartais tiesiosios žarnos gleivinių kontaktą.

Pagrindiniai trichomonozės atsiradimo veiksniai:

1. Neapsaugoti lytiniai santykiai – pagrindinis užsikrėtimo būdas, ypač turint naują ar kelis partnerius.


2. Užsikrėtęs partneris – trichomonozė dažnai būna besimptomė, tad partneris gali nežinoti, kad platina infekciją.


3. Silpnesnė imuninė sistema – sudaro palankesnes sąlygas infekcijai įsitvirtinti.


4. Kitos lytiniu keliu plintančios infekcijos – gali sutrikdyti gleivinės apsaugą ir padidinti jautrumą trichomonų poveikiui.

Trichomonozė neperduodama per tualetus, rankšluosčius ar baseinus, nes parazitas ilgai neišgyvena už žmogaus kūno ribų.

Trichomonozės simptomai gali skirtis priklausomai nuo lyties, tačiau dažnai infekcija būna besimptomė, ypač vyrams. Kai simptomai pasireiškia, jie dažniausiai yra šie:

Moterims:

• Putotos, gelsvai žalios arba gelsvos makšties išskyros su nemaloniu kvapu


• Niežėjimas, deginimas ar paraudimas makštyje ir aplink ją


• Skausmas ar diskomfortas lytinių santykių metu


• Skausmas šlapinantis


• Dažnesnis šlapinimasis

Vyrams:

• Lengvas deginimas ar niežėjimas šlaplėje


• Išskyros iš varpos (dažniausiai nežymios)


• Skausmas šlapinantis arba po jo


• Dažnesnis šlapinimasis

1. Mikroskopinis tepinėlio tyrimas – tai greitas būdas nustatyti parazitą. Moterims imamas makšties išskyrų, vyrams – šlaplės išskyrų ar šlapimo mėginys. Mikroskopu ieškoma gyvų trichomonų.


2. PGR (polimerazės grandininės reakcijos) testas – labai tikslus molekulinis tyrimas, aptinkantis trichomonų genetinę medžiagą. Tinka tiek vyrams, tiek moterims ir dažnai atliekamas, kai mikroskopu neaptinkama, bet įtarimas išlieka.


3. Pasėlis – mikroorganizmas auginamas specialioje terpėje. Tyrimas gana tikslus, bet rečiau naudojamas dėl ilgesnės trukmės.


4. Greitieji antigenų testai – gali būti naudojami kaip greita diagnostikos priemonė moterims. Jie nustato parazito baltymus makšties išskyrose.


5. Šlapimo tyrimas – kai kuriais atvejais galima tirti rytinį pirmąjį šlapimą, ypač vyrams, nes trichomonai gali būti išplaunami iš šlaplės.

Kadangi trichomonozė dažnai pasitaiko kartu su kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, gydytojas gali papildomai paskirti tyrimus dėl chlamidijų, gonorėjos ar ŽIV.

Trichomonozė gydoma efektyviai, dažniausiai skiriant antiprotozoinius vaistus, kurie naikina infekciją sukeliantį parazitą Trichomonas vaginalis. Gydymas paprastas, tačiau labai svarbu laikytis nurodymų ir gydyti abu lytinius partnerius vienu metu.

1. Pagrindinis gydymas – dažniausiai skiriamas vaistas yra metronidazolas arba tinidazolas, vartojamas per burną. Gali būti skiriama vienkartinė didesnė dozė arba kelių dienų kursas.


2. Gydymas abiem partneriams – net jei partneris neturi jokių simptomų, jis taip pat turi būti gydomas, nes kitaip infekcija gali grįžti.


3. Susilaikymas nuo lytinių santykių – gydymo metu ir bent 7 dienas po paskutinės dozės rekomenduojama vengti lytinių santykių, kad nebūtų pakartotinio užsikrėtimo.


4. Vengti alkoholio vartojimo – vartojant metronidazolą ar tinidazolą, alkoholio reikia vengti bent 24–72 valandas po paskutinės dozės, kad išvengtumėte stipraus šalutinio poveikio (pykinimo, vėmimo, galvos skausmo).


5. Pakartotinis tyrimas – rekomenduojama atlikti kontrolinį tyrimą praėjus 3 mėnesiams po gydymo, ypač jei infekcija buvo pasikartojanti arba simptomai išlieka.

Laiku pradėtas ir tinkamai atliktas gydymas visiškai išgydo trichomonozę ir apsaugo nuo komplikacijų bei tolimesnio perdavimo.

1. Padidėjusi rizika užsikrėsti kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, įskaitant ŽIV. Uždegiminiai pakitimai gleivinėje palengvina virusų patekimą į organizmą.


2. Komplikacijos nėštumo metu – trichomonozė siejama su didesne priešlaikinio gimdymo, mažo kūdikio svorio ar vaisiaus dangalų infekcijos rizika.


3. Dubens organų uždegimai – moterims trichomonozė gali sukelti ar prisidėti prie dubens uždegiminės ligos (DUL), kuri ilgainiui gali sukelti nevaisingumą.


4. Šlapimo takų infekcijos – dėl uždegimo gali išsivystyti dažnesnis šlapinimasis, skausmas ar net komplikuotos infekcijos.


5. Infekcijos perdavimas partneriui – besimptomė infekcija gali būti ilgai platinama, jei partneriai netikrinami ir negydomi.

Norint išvengti šių komplikacijų, svarbu laiku diagnozuoti ir gydyti infekciją bei informuoti ir gydyti lytinius partnerius.

1. Naudokite prezervatyvus – tai patikimiausia apsauga nuo trichomonozės ir kitų lytiškai plintančių infekcijų lytinių santykių metu.


2. Venkite atsitiktinių ir dažnai besikeičiančių partnerių – kuo daugiau partnerių, tuo didesnė rizika užsikrėsti.


3. Reguliariai tikrinkitės dėl LPI – ypač jei turite naują partnerį ar nesate tikri dėl jo sveikatos būklės.


4. Gydykite abu partnerius vienu metu – jei vienam nustatyta trichomonozė, gydytis turi abu, net jei simptomų nejaučiama.


5. Susilaikykite nuo lytinių santykių gydymo metu ir po jo – rekomenduojama vengti lytinių santykių bent 7 dienas po gydymo, kad būtų išvengta pakartotinio užsikrėtimo.


6. Venkite alkoholio gydymo metu, jei vartojate metronidazolą ar tinidazolą – tai padės išvengti stipraus šalutinio poveikio.

Laikantis šių priemonių, galima žymiai sumažinti užsikrėtimo trichomonoze riziką ir apsaugoti tiek save, tiek partnerį nuo galimų komplikacijų.