Apendicitas

Apendicitas prasideda, kai kirmėlinė atauga (apendiksas), esanti ties aklosios žarnos pradžia, užsikemša. Šį užsikimšimą gali sukelti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, žarnyno turinys, gleivės, svetimkūniai ar limfoidinio audinio išvešėjimas. Užsikimšus apendikso spindžiui, susidaro uždara erdvė, kurioje ima kauptis gleivės ir bakterijos.

Kaupiantis turiniui, apendikso viduje didėja spaudimas. Tai trikdo kraujotaką jo sienelėje, pradeda vystytis uždegiminė reakcija. Uždegimas gali greitai progresuoti – sienelė tampa vis labiau pažeidžiama, o bakterijos gali prasiskverbti į aplinkinius audinius.

Jei procesas nesustabdomas, uždegimas gali išplisti į aplinkinius pilvo organus arba apendiksas gali prakiurti (perforacija), dėl ko turinys išsilieja į pilvo ertmę.

• Išmatų sankaupos (fekalitai) – kietos medžiagos, kurios užkemša apendiksą.


• Limfoidinio audinio išvešėjimas – dažniau pasitaiko vaikams ar paaugliams, kai padidėja limfmazgiai dėl infekcijos.


• Svetimkūniai – labai retais atvejais į apendiksą patekę objektai gali sukelti užsikimšimą (pvz., sėklos, parazitai).


• Infekcijos – virusinės ar bakterinės infekcijos žarnyne ar visame organizme gali paskatinti limfoidinio audinio aktyvumą ir uždegimą.


• Reti struktūriniai pakitimai – anatominės ypatybės, tokios kaip siauras ar vingiuotas apendiksas, gali palengvinti užsikimšimą.

Kai užsikimšimas įvyksta, susidaro palanki terpė bakterijų dauginimuisi, pradeda vystytis uždegimas, kuris greitai progresuoja, jei nėra sustabdomas.

• Skausmas pilvo srityje – dažniausiai prasideda apie bambą ir vėliau lokalizuojasi dešinėje apatinėje pilvo dalyje.


• Kūno temperatūros pakilimas – dažnai nedidelis karščiavimas, bet pažengus atvejui gali kilti aukšta temperatūra.


• Pykinimas ir vėmimas – dažnai atsiranda netrukus po skausmo pradžios.


• Sumažėjęs apetitas – dažnas, bet nespecifinis simptomas.


• Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas – kartais pasireiškia kaip žarnyno veiklos sutrikimai.


• Pablogėjimas judant ar spaudžiant pilvą – skausmas sustiprėja kosint, vaikštant ar spaudžiant dešinį apatinį pilvo kvadrantą.


• Paprastai nepraeina savaime – skausmas progresuoja per kelias valandas, o ne praeina.

Gydytojo apžiūra – fizinis ištyrimas apima pilvo palpaciją, įvertinant skausmo vietą, raumenų įtempimą ir specifinius požymius (pvz., Rovsingo, Blumbergo ar psoas požymius).

Kraujo tyrimai – dažniausiai matomas padidėjęs leukocitų kiekis (leukocitozė) ir padidėjęs C reaktyvusis baltymas (CRB), rodo uždegimą organizme.

Šlapimo tyrimas – padeda atmesti šlapimo takų infekcijas ar inkstų akmenligę, kurios gali imituoti apendicito simptomus.

Pilvo echoskopija (ultragarsas) – dažniausiai naudojamas pirminei diagnostikai, ypač vaikams ar nėščiosioms. Gali parodyti padidėjusį ar uždegiminį apendiksą.

Pilvo kompiuterinė tomografija (KT) – tiksliausias vaizdinis tyrimas, padedantis aiškiai nustatyti apendicitą, ypač suaugusiesiems ir netipinio klinikinio vaizdo atvejais.

Ginekologinė apžiūra (moters atveju) – jei yra neaiškios kilmės apatinio pilvo skausmas, gali būti atliekama papildoma apžiūra, siekiant atmesti ginekologines ligas.

Šie tyrimai padeda įvertinti, ar tikrai yra ūminis apendicitas, bei atmesti kitas galimas pilvo skausmo priežastis. Laiku atlikta diagnostika svarbi siekiant išvengti komplikacijų, tokių kaip apendikso plyšimas ar peritonitas.

1. Chirurginis gydymas – tai pagrindinis ir dažniausiai taikomas metodas. Atliekama apendektomija, t. y. uždegiminės kirmėlinės ataugos pašalinimas. Operacija gali būti: Laparoskopinė – atliekama per mažus pjūvius, su greitesniu gijimu. Atvira (tradicinė) – naudojama, kai yra komplikacijų (pvz., plyšęs apendiksas).


2. Antibiotikų skyrimas – skiriami prieš ir po operacijos, o kai kuriais atvejais (labai ankstyvoje stadijoje arba kai operacija negalima) gali būti taikomas ir konservatyvus gydymas vien antibiotikais. Tačiau jis dažniausiai laikinas arba taikomas kaip paruošimas operacijai.


3. Skysčių ir elektrolitų infuzijos – ypač jei pacientas neteko skysčių dėl vėmimo ar karščiavimo.

Apendikso plyšimas (perforacija) – uždegimas gali pažeisti apendikso sienelę, jis prakiūra, o turinys išsilieja į pilvo ertmę.

Pilvaplėvės uždegimas (peritonitas) – infekcija išplinta į pilvaplėvę, sukeldama gyvybei pavojingą būklę, reikalaujančią skubaus gydymo.

Pilvo abscesas – uždegiminis pūlinys, susiformuojantis aplink plyšusį apendiksą. Gali reikėti nutekinimo ar atidėtos operacijos.

Sepsis (kraujo užkrėtimas) – kai bakterijos patenka į kraują, gali prasidėti sisteminė infekcija, sukelianti stiprią organizmo reakciją.

Ilgesnis gijimo laikotarpis – ypač jei apendicitas buvo pažengęs ar su komplikacijomis, pacientui gali prireikti ilgesnio gydymo ir stebėsenos.

Žarnyno nepraeinamumas – po uždegimo ar operacijos gali susidaryti sąaugos, kurios trikdo žarnyno veiklą.

Apendicito visiškai išvengti nėra garantuoto būdo, nes jis dažnai atsiranda staiga ir netikėtai. Tačiau galima sumažinti riziką ir palaikyti žarnyno sveikatą šiais būdais:

1. Subalansuota mityba – valgyti daugiau skaidulų turinčių maisto produktų (vaisių, daržovių, grūdų), kurie padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą ir mažina išmatų užsilaikymo riziką.


2. Vandens vartojimas – pakankamas skysčių kiekis padeda išvengti vidurių užkietėjimo, kuris laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie apendikso užsikimšimo.


3. Reguliarus fizinis aktyvumas – skatina normalią žarnyno peristaltiką ir mažina virškinimo sistemos sutrikimų tikimybę.


4. Vengti ilgalaikio vidurių užkietėjimo – gydyti ar koreguoti mitybą, jei yra linkimas į užkietėjimą.


5. Greitas infekcijų gydymas – kai kuriais atvejais žarnyno ar limfoidinių audinių uždegimai gali prisidėti prie apendicito vystymosi.

Nors šios priemonės neužtikrina visiškos apsaugos nuo apendicito, jos padeda palaikyti gerą žarnyno sveikatą ir gali sumažinti riziką.