Helicobacter pylori infekcija

1. Užsikrėtimas bakterija – Helicobacter pylori dažniausiai patenka į organizmą per burną, per užterštą maistą, vandenį ar per kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu.


2. Bakterijos patekimas į skrandį – bakterija pasiekia skrandį ir, nepaisant rūgščios aplinkos, išgyvena dėka savo gebėjimo išskirti fermentą ureazę, kuris neutralizuoja skrandžio rūgštį.


3. Prisitaikymas ir prisitvirtinimas prie gleivinės – bakterija įsitvirtina skrandžio arba dvylikapirštės žarnos gleivinėje, prasiskverbia pro apsauginį gleivių sluoksnį.


4. Uždegimo sukėlimas – bakterijos veikla pažeidžia gleivinę ir sukelia vietinį uždegimą (gastritą), o ilgainiui – ir gilesnius pažeidimus.


5. Lėtinis gleivinės dirginimas – ilgai trunkanti infekcija silpnina gleivinės apsaugą nuo rūgšties poveikio, dėl ko gali išsivystyti erozijos ar opos.


6. Komplikacijų vystymasis – negydant gali atsirasti lėtinės ligos, tokios kaip opaligė ar net skrandžio gleivinės ląstelių pokyčiai (displazija), didinantys vėžio riziką.

Infekcija dažnai įgyjama vaikystėje, o jos eiga gali būti lėtinė ir besimptomė, todėl žmogus ilgą laiką gali net nežinoti, kad yra užsikrėtęs.

• Užterštas maistas ar vanduo – bakterija gali patekti į organizmą per nešvarų ar netinkamai apdorotą maistą, gėrimus, ypač vietovėse su prasta higiena.


• Asmeninis kontaktas – infekcija gali plisti per seiles, pvz., bučiuojantis, dalijantis stalo įrankiais ar gėrimais, ypač šeimose.


• Blogos higienos sąlygos – nepakankamas rankų plovimas, prasta buitinė ar maisto higiena didina užsikrėtimo riziką.


• Ankstyvas kontaktas vaikystėje – daugelis užsikrėtimo atvejų įvyksta vaikystėje per artimą sąlytį su šeimos nariais, dažniausiai besimptomiais infekcijos nešiotojais.


• Gyvenimas ar kelionės į endemines zonas – šalyse, kuriose paplitusi Helicobacter pylori infekcija, rizika užsikrėsti yra gerokai didesnė.

Kai bakterija patenka į skrandį, ji geba išgyventi rūgščioje terpėje, įsitvirtinti gleivinėje ir sukelti ilgalaikę infekciją, dažnai be iškart pastebimų simptomų.

• Pilvo skausmas – dažniausiai viršutinėje dalyje (epigastriume), deginantis, maudžiantis ar spaudžiantis, dažnai susijęs su valgymu.


• Rėmuo – deginimo pojūtis krūtinėje ar gerklėje, kylantis iš skrandžio.


• Pūstumas ir pilvo tempimas – padidėjęs dujų kiekis, jausmas, lyg skrandis būtų pilnas.


• Pykinimas – dažnas noras vemti, ypač po valgio.


• Apetito stoka – sumažėjęs noras valgyti.


• Dažnas raugėjimas – dažnas ir nemalonus dujų išėjimas per burną.


• Blogas burnos kvapas – gali būti susijęs su skrandžio turinio pakitimais ar bakterijų veikla.


• Juodos, deguto spalvos išmatos – gali rodyti kraujavimą iš virškinimo trakto dėl opų.


• Svorio kritimas – kai infekcija ilgai trunka ir mažėja apetitas ar pasireiškia pykinimas.

1. Kvėpavimo testas su ¹³C ar ¹⁴C ženklintu karbamidu – vienas tiksliausių neinvazinių tyrimų; nustato bakterijos išskiriamą fermentą ureazę kvėpavimo metu.


2. Išmatų antigeno testas – aptinka Helicobacter pylori antigenus išmatose; patogus ir tikslus būdas diagnozuoti aktyvią infekciją.


3. Kraujo tyrimas (serologinis) – nustato antikūnus prieš Helicobacter pylori; rodo, ar asmuo turėjo kontaktą su bakterija, tačiau gali nerodyti, ar infekcija vis dar aktyvi.


4. Endoskopija su biopsija – atliekama, jei įtariama opa ar kitos rimtesnės virškinimo trakto ligos; paimamas gleivinės mėginys, kuris tiriamas mikroskopiškai, kultūroje arba taikant greitąjį ureazės testą.


5. Greitasis ureazės testas (biopsijos pagrindu) – naudojamas endoskopijos metu paimtam audiniui; tikrina, ar gleivinėje yra ureazę gaminančių Helicobacter pylori bakterijų.


6. Bakterijų pasėlis iš biopsijos – leidžia identifikuoti bakteriją ir ištirti jos atsparumą antibiotikams, ypač svarbu esant neveiksmingam gydymui.

1. Trijų vaistų derinys (triguba terapija) – tai dažniausiai taikomas gydymo metodas, kuris apima du antibiotikus (pvz., klaritromiciną ir amoksiciliną arba metronidazolį) ir protonų siurblio inhibitorių (pvz., omeprazolį, pantoprazolį), mažinantį skrandžio rūgštingumą.


2. Keturguba terapija (jei triguba neveiksminga) – skiriama, kai pirmoji schema nesuveikia arba yra didelis bakterijų atsparumas; papildomai įtraukiamas bismuto preparatas.


3. Gydymo trukmė – dažniausiai skiriama 10–14 dienų; svarbu vartoti visus vaistus taip, kaip paskirta, net jei simptomai greitai išnyksta.


4. Pakartotiniai tyrimai po gydymo – praėjus 4–6 savaitėms nuo gydymo pabaigos atliekamas kvėpavimo ar išmatų antigeno testas, kad būtų įsitikinta, ar bakterija sunaikinta.


5. Mitybos ir gyvenimo būdo korekcija – nors tai ne tiesioginis gydymas, rekomenduojama vengti alkoholio, rūkymo, dirginančio maisto, kuris gali lėtinti gijimą ar dirginti skrandį.


6. Pakartotinis gydymas – jei infekcija neišnyko, gali būti skiriama kita antibiotikų schema, remiantis atsparumo tyrimais.

Helicobacter pylori infekcija, jei nėra laiku diagnozuojama ir gydoma, gali sukelti įvairias virškinimo sistemos komplikacijas – nuo lėtinių uždegimų iki gyvybei pavojingų ligų.

Viena dažniausių pasekmių – lėtinis gastritas, t. y. ilgalaikis skrandžio gleivinės uždegimas, kuris gali išlikti metų metus ir išprovokuoti kitus virškinimo sutrikimus.

Kita rimta komplikacija – skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opa. Bakterija pažeidžia gleivinę, mažina jos apsaugą nuo rūgšties, o tai lemia opų susidarymą, kurios gali kraujuoti ar net prakiurti.

Dar viena pavojinga pasekmė – virškinimo trakto kraujavimas, pasireiškiantis juodomis išmatomis, silpnumu ar mažakraujyste, atsirandančiu dėl kraujuojančių opų.

Ilgalaikė infekcija gali sukelti skrandžio gleivinės atrofiją, kai pažeidžiamos rūgštį gaminančios ląstelės, o vėliau vystosi žarninę metaplaziją – gleivinės pokyčius, laikomus ikivėžine būsena.

Pavojingiausia, nors retesnė komplikacija – skrandžio vėžys, kuris gali išsivystyti dėl ilgalaikio gleivinės dirginimo, atrofijos ir struktūrinių pokyčių.

Taip pat galima MALT limfoma – tai retesnis limfinių audinių navikas, susijęs su ilgalaike H. pylori infekcija.

Kadangi Helicobacter pylori plinta per burną, maistą, vandenį ir kontaktą su užsikrėtusiais asmenimis, svarbiausia yra tinkama higiena ir atsakingas gyvenimo būdas.

Pirmiausia būtina plauti rankas su muilu, ypač prieš valgį ir po tualeto – tai viena veiksmingiausių priemonių stabdyti infekcijos plitimą.

Vartoti tik saugų, švarų maistą ir vandenį – reikėtų vengti neplautų daržovių, vaisių ar nevirinto vandens, ypač keliaujant į šalis, kuriose sanitarinės sąlygos yra prastesnės.

Nesidalinti stalo įrankiais, puodeliais ar maistu su kitais asmenimis, ypač jei jie turi virškinimo sutrikimų ar yra diagnozuota H. pylori infekcija.

Vengti bučinių su sergančiaisiais ar tais, kurių infekcijos statusas nežinomas, nes bakterija gali būti perduodama per seiles.

Laiku gydyti nustatytą H. pylori infekciją, kad ji nebūtų perduodama kitiems šeimos nariams ar aplinkiniams.

Gerinti bendras gyvenimo sąlygas, ypač šeimose ar bendruomenėse, kur infekcija gali lengviau plisti dėl artimo kontakto ar blogos higienos.