Pragulos

Pragulų atsiradimo eiga yra laipsniška ir priklauso nuo spaudimo intensyvumo, jo trukmės bei žmogaus sveikatos būklės. Štai kaip paprastai vystosi šis procesas:

1. Pradinis spaudimo poveikis. Ilgai sėdint ar gulint vienoje padėtyje, ypač jei žmogus negali savarankiškai pasisukti ar pasikelti, tam tikrose kūno vietose pradeda veikti nuolatinis spaudas į odą ir po ja esančius audinius.


2. Kraujotakos sutrikimas. Spaudimas užspaudžia smulkiąsias kraujagysles, dėl to sutrinka kraujotaka ir ląstelės toje vietoje negauna deguonies bei maistinių medžiagų. Be aprūpinimo, audiniai pradeda nykti.


3. Ląstelių žūtis. Ilgainiui dėl deguonies trūkumo prasideda ląstelių pažeidimai ir žūtis. Tai gali vykti vos per kelias valandas, ypač jei žmogus yra nusilpęs, nepakankamai maitinamas ar serga lėtinėmis ligomis.


4. Odos pažeidimas. Iš pradžių atsiranda paraudimas, kuris neišnyksta pakėlus spaudimą. Tai pirmasis pragulos požymis. Jei spaudimas toliau tęsiasi, odos paviršius pradeda luptis, atsiranda žaizdelės.


5. Audinių irimą gilėjimas. Pažeidimas progresuoja į gilesnius sluoksnius – epidermį, dermą, poodinį riebalų sluoksnį, o sunkiais atvejais – net iki raumenų ar kaulų. Gali susidaryti atvira žaizda, iš kurios teka eksudatas, matomos nekrozės (mirę audiniai).


6. Antrinė infekcija. Pažeista vieta tampa atvira infekcijoms – bakterijos gali patekti į žaizdą, sukelti uždegimą, apsinuodijimą krauju (sepsį) ar net kaulų uždegimą (osteomielitą).

Ši eiga gali progresuoti labai greitai, ypač jei žmogus negali judėti ar jo būklė sunki. Todėl svarbu pradinius pokyčius pastebėti kuo anksčiau ir nedelsiant imtis priemonių – keisti padėtį, naudoti specialias priemones ar gydyti atsiradusias žaizdas. Ankstyvas reagavimas leidžia išvengti sunkių komplikacijų ir palengvina gijimą.

• Ilgalaikis nejudrumas. Žmonės, kurie ilgą laiką guli lovoje ar sėdi neįgaliojo vežimėlyje, negali keisti padėties, todėl tam tikros kūno vietos (pvz., kulnai, sėdmenys, kryžkaulis) patiria nuolatinį spaudimą. Dėl to susidaro sąlygos kraujotakos sutrikimui ir audinių žūčiai.


• Trintis ir tempimas. Kai pacientas stumiamas per patalynę ar keliamas netinkamai, odos paviršius trinasi į paviršių arba tempiamas, o tai pažeidžia išorinius odos sluoksnius ir skatina mechaninį audinių pažeidimą.


• Drėgna oda. Šlapimas, prakaitas ar žaizdų išskyros drėkina odą, todėl ji tampa jautresnė pažeidimams. Drėgmė mažina odos atsparumą spaudimui ir trynimui.


• Prasta mityba ir dehidratacija. Nevykstant tinkamam maisto medžiagų tiekimui (ypač baltymų ir vitaminų), oda ir audiniai netenka elastingumo ir atsparumo, blogėja jų atsinaujinimas. Vandens trūkumas taip pat mažina odos elastingumą.


• Lėtinės ligos. Tokios ligos kaip cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, neurologiniai sutrikimai (pvz., insultas, Parkinsono liga) sumažina audinių aprūpinimą deguonimi ir lėtina žaizdų gijimą, todėl pragulų rizika didėja.


• Sutrikusi kraujotaka. Kraujotakos problemos lemia, kad audiniai gauna mažiau deguonies ir maistinių medžiagų, o tai sudaro palankias sąlygas audinių pažeidimams net esant trumpesniam spaudimui.


• Amžius. Vyresnio amžiaus žmonėms oda yra plonesnė, mažiau elastinga, jų judėjimo galimybės dažnai ribotos, o tai ženkliai padidina pragulų susidarymo riziką.

• Paraudusi, neišnykstanti dėmė ant odos (ypač spaudžiamose vietose)


• Oda tampa jautri, skausminga, šiltesnė nei aplink


• Patinimas ar pabrinkimas pažeistoje srityje


• Odos lupimasis, įtrūkimai


• Pūslės, šlapiuojantis paviršius


• Atvira žaizda ar duobutė odoje


• Tamsėjanti oda – gali tapti melsva ar violetinė


• Blogas kvapas iš žaizdos (jei yra infekcija)


• Gylinantis pažeidimas – matomi riebalų, raumenų ar net kaulo audiniai

Pragulų gydymas priklauso nuo jų stadijos, gylio ir bendros paciento būklės. Tikslas – pašalinti spaudimą, sustabdyti audinių nykimą, skatinti žaizdos gijimą ir užkirsti kelią infekcijai. Gydymas gali būti taikomas namuose ar gydymo įstaigoje.

1. Spaudimo mažinimas. Naudojami specialūs čiužiniai, pagalvėlės, padėties keitimo schemos, kad būtų kuo mažiau spaudžiamos rizikingos vietos. Pacientui būtina reguliariai keisti padėtį – kas 2 valandas ar dažniau, jei reikia.


2. Žaizdos valymas. Gydytojas arba slaugytojas švelniai valo pažeistą vietą fiziologiniu tirpalu ar antiseptikais. Jei yra negyvų audinių (nekrozė), jie pašalinami atliekant mechaninį, fermentinį ar chirurginį debridementą.


3. Tvarstymas. Naudojami specialūs drėgmę palaikantys, antibakteriniai arba absorbuojantys tvarsčiai, kurie padeda gijimui ir apsaugo nuo infekcijos. Tvarsčiai parenkami pagal žaizdos tipą ir išskyrų kiekį.


4. Infekcijos kontrolė. Jei žaizda užsikrečia, skiriami vietiniai arba sisteminiai antibiotikai. Stebima, ar nėra karščiavimo, paraudimo, patinimo ar nemalonaus kvapo – tai infekcijos požymiai.


5. Mitybos gerinimas. Žaizdų gijimui būtinas baltymų, vitaminų (ypač C, A), cinko, geležies kiekis organizme. Esant poreikiui, pacientams skiriami maisto papildai ar speciali mityba.


6. Fizinė terapija. Jei įmanoma, skatinamas bent minimalus judėjimas, aktyvavimas – padeda pagerinti kraujotaką ir mažinti spaudimą pavojingose zonose.


7. Chirurginis gydymas. Jei žaizda labai gili ir negyja, gali būti atliekamas chirurginis audinių perkėlimas (odos lopas). Tai retesnis, bet kai kuriais atvejais būtinas žingsnis.


8. Priežiūra namuose ar slaugos įstaigoje. Svarbu nuolatinė profesionali slauga, reguliari odų apžiūra, higiena ir glaudus bendradarbiavimas su medikais.

• Infekcija. Atvira žaizda yra puiki terpė bakterijoms – gali išsivystyti lokali odos infekcija (celiulitas) arba žaizdos pūliavimas, kuris pasireiškia paraudimu, patinimu, šlapiavimu, nemaloniu kvapu.


• Sepsis. Jei infekcija iš žaizdos patenka į kraują, gali išsivystyti kraujo užkrėtimas (sepsis) – tai gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti skubaus gydymo ligoninėje.


• Kaulų ar sąnarių infekcijos. Gilios pragulos gali pasiekti raumenis, kaulus ar sąnarius ir sukelti osteomielitą (kaulo uždegimą) ar septinį artritą – šios komplikacijos reikalauja ilgalaikio antibiotikų gydymo ar net chirurginės intervencijos.


• Fistulių ir abscesų formavimasis. Infekuota, negyjanti žaizda gali formuoti vidines ertmes (abscesus) ar sukelti fistulių susidarymą – tai nenormalūs kanalai, susidarę tarp odos ir vidaus organų ar kitų kūno dalių.


• Lėtinis skausmas. Net ir negilios pragulos gali sukelti nuolatinį, deginantį skausmą, kuris mažina gyvenimo kokybę ir apsunkina slaugą.


• Randėjimas ir odos deformacijos. Sugijus pragulai, dažnai lieka randai, kurie gali būti gilūs, kieti, trukdantys judesiams ar net spaudžiantys šalia esančius audinius.


• Psichologinės pasekmės. Ilgai trunkantis gydymas, skausmas ir estetiniai pokyčiai gali sukelti depresiją, nerimą ar socialinį atsiskyrimą, ypač jei žmogus jaučiasi bejėgis.


• Mirtis. Sunkiais atvejais, ypač kai gydymas pradėtas per vėlai, o pacientas yra silpnos būklės (pvz., garbaus amžiaus ar su sunkiomis ligomis), pragulos gali prisidėti prie bendros organizmo būklės blogėjimo ir net mirties.

Norint išvengti pragulų, būtina nuosekliai rūpintis oda ir kraujotaka, ypač jei žmogus ilgai guli ar sėdi. Pagrindinis prevencijos tikslas – užkirsti kelią ilgalaikiam spaudimui tose kūno vietose, kur oda arti kaulo, tokiose kaip kryžkaulis, kulnai, klubai ar alkūnės.

Svarbiausia prevencinė priemonė – reguliarus padėties keitimas. Nejudantiems pacientams tai turėtų būti daroma kas 2 valandas, o sėdintiems – kas 15–30 minučių. Naudojant specialius čiužinius ir pagalvėles, spaudimas paskirstomas tolygiau, sumažinama žaizdų rizika.

Labai svarbu ir odos priežiūra – ji turi būti švari, sausa ir nepažeista. Reikia vengti drėgmės, kuri atsiranda nuo prakaito, šlapimo ar žaizdų išskyrų, nes ji silpnina odą. Odai valyti naudojami švelnūs, nealergizuojantys prausikliai, o po plovimo – švelniai nusausinama, galima naudoti apsauginius kremus.

Ne mažiau svarbus veiksnys – tinkama mityba ir skysčių vartojimas. Organizmui būtini baltymai, vitaminai (ypač C ir E) bei mineralai, kad oda išliktų elastinga ir greičiau gyja. Geriant pakankamai skysčių, oda ir audiniai geriau aprūpinami deguonimi.

Taip pat reikėtų užtikrinti, kad pacientas ar slaugomas asmuo nepatirtų papildomos trinties ar tempimo, pavyzdžiui, per prastai paklotą patalynę ar netinkamą kėlimą iš lovos. Visada naudinga turėti slaugos specialisto ar gydytojo sudarytą individualų priežiūros planą, ypač jei asmuo turi didelę pragulų riziką.

Apibendrinant, pragulos – tai ne tik slaugos, bet ir prevencijos klausimas. Laiku pastebėjus odos paraudimą ar diskomfortą, galima išvengti rimtų pažeidimų ir ilgalaikių sveikatos pasekmių.