Reumatoidinis artritas

1. Imuninės sistemos suaktyvėjimas. Dar iki pirmųjų klinikinių požymių imuninė sistema pradeda atpažinti tam tikras organizmo struktūras – ypač sąnarių audinius – kaip svetimas. Susidaro autoantikūnai (pvz., reumatoidinis faktorius, anti-CCP), kurie cirkuliuoja kraujyje.


2. Sąnarių uždegimo pradžia. Imuninė sistema pradeda atakuoti sąnarių vidinę dangą – sinovinę membraną. Ji tampa storesnė, uždegiminė, pradeda gaminti daug skysčio. Atsiranda pirmieji pojūčiai – sąstingis, jautrumas, silpnas tinimas.


3. Uždegimo išplitimas ir sąnarių pažeidimas. Ilgainiui uždegimas išplinta giliau: pažeidžiami kremzlės, kaulinis audinys, sausgyslės. Atsiranda nuolatiniai skausmai, matomas sąnarių patinimas ir prasideda deformacijos. Pažeidimas paprastai yra simetriškas.


4. Sisteminis progresavimas. Be sąnarių, uždegiminiai procesai gali išplisti į kitus organus – odą, akis, plaučius, kraujagysles. Liga tampa sistemine, pasireiškiančia ne tik lokaliai, bet ir bendrais simptomais (nuovargiu, silpnumu, svorio kritimu).


5. Lėtinė fazė ir komplikacijos. Negydomas arba blogai kontroliuojamas RA ilgainiui sukelia negrįžtamus sąnarių pakitimus, raumenų silpimą, judėjimo funkcijos praradimą, negalią. Liga gali būti su paūmėjimais (atkryčiais) ir remisijomis.

• Genetinis polinkis. Asmenys, turintys tam tikrų genų (ypač HLA-DR4 ir HLA-DR1), yra labiau linkę sirgti reumatoidiniu artritu. Genai lemia, kaip organizmas atpažįsta savo audinius.


• Imuninės sistemos sutrikimas. Organizmas klaidingai ima pulti savo sąnarių audinius, manydamas, kad tai svetimkūniai. Sukeliamas lėtinis autoimuninis uždegimas.


• Aplinkos veiksniai. Rūkymas, infekcijos, oro tarša ar tam tikros darbo sąlygos gali suaktyvinti ligą, ypač jei yra genetinis polinkis.


• Hormoniniai veiksniai. Liga dažnesnė moterims, ypač po gimdymo ar menopauzės. Tai rodo, kad hormonų pokyčiai gali turėti įtakos imuniteto veiklai.


• Autoantikūnų susidarymas. Organizme atsiranda specifiniai autoantikūnai (pvz., reumatoidinis faktorius, anti-CCP), kurie palaiko uždegimą ir pažeidžia sąnarius.


• Imuninės reguliacijos disbalansas. Sutrikus imuninių ląstelių pusiausvyrai, organizmas nesugeba išjungti uždegiminės reakcijos, todėl uždegimas tampa lėtinis ir žalingas.

• Sąnarių skausmas


• Sąnarių tinimas


• Rytinis sąstingis


• Sąnarių judesių apribojimas


• Simetriškas sąnarių pažeidimas


• Nuovargis


• Svorio kritimas


• Mažakraujystė


• Nepaaiškinamas karščiavimas


• Ekstraartikuliniai požymiai (pvz., reumatoidiniai mazgeliai, akių ar plaučių pažeidimas)

1. Bendras kraujo tyrimas. Vertinamas uždegimo aktyvumas (padidėjęs ENG, CRB), galima nustatyti mažakraujystę.


2. Reumatoidinis faktorius (RF). Autoantikūnų tyrimas, dažnai teigiamas sergant RA, bet gali būti randamas ir kitų ligų metu.


3. Anti-CCP antikūnai. Labiau specifiški nei RF, padeda patvirtinti diagnozę ir prognozuoti ligos eigą.


4. ANA (antinukleariniai antikūnai). Nors būdingesni kitoms autoimuninėms ligoms, gali būti tiriami diferencinei diagnostikai.


5. Sąnarių rentgenograma. Vertinama sąnarių būklė – ar yra erozijų, tarpų susiaurėjimo, deformacijų.


6. Ultragarsas arba MRT. Nustatomas ankstyvas uždegimas, skysčio kaupimasis, sinovijos sustorėjimas – jautresni nei rentgenas.


7. Sąnario punktatas (sinovinio skysčio tyrimas). Atliekamas esant stipriam tinimui – padeda atmesti infekcinį ar podagrinį artritą.


8. HLA-DR genetiniai tyrimai. Gali būti atliekami sudėtingais atvejais, siekiant įvertinti genetinį polinkį.

1. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Malšina skausmą ir mažina uždegimą, bet neveikia ligos progresavimo. Dažniausiai vartojami ibuprofenas, diklofenakas, naproksenas.


2. Gliukokortikosteroidai. Greitai slopina uždegimą, ypač ligos pradžioje ar paūmėjimų metu. Vartojami trumpai arba kaip papildomas gydymas.


3. Ligos eigą modifikuojantys vaistai (DMARD). Lėtina ar stabdo ligos progresavimą. Dažniausiai skiriamas metotreksatas, taip pat naudojami leflunomidas, sulfasalazinas, hidroksichlorochinas.


4. Biologinė terapija. Tiksliniai vaistai, veikiantys specifines imuninės sistemos dalis (pvz., TNF-alfa inhibitoriai). Skiriami, kai įprasti vaistai neefektyvūs.


5. Fizioterapija. Padeda palaikyti sąnarių judrumą, mažina skausmą ir gerina raumenų funkciją.


6. Reabilitacija. Apima individualizuotus pratimų planus, ergoterapiją, priemones kasdienės veiklos palengvinimui.


7. Kineziterapija. Aktyvūs judesiai ir pratimai, skirti judesių amplitudės, jėgos ir pusiausvyros gerinimui.


8. Ortopedinės priemonės. Naudojami įtvarai, specialūs batų įdėklai ar sąnarių apsaugos, padedančios sumažinti apkrovą.


9. Chirurginis gydymas. Taikomas pažengusiais atvejais, kai vaistai neveiksmingi – atliekamos sąnarių korekcijos ar endoprotezavimas.


10. Gyvensenos keitimas ir psichologinė pagalba. Sveika mityba, fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas, emocinė parama ir lėtinio streso mažinimas padeda gerinti bendrą savijautą ir ligos kontrolę.

Svarbu. Gydymas turi būti pradėtas kuo anksčiau – pirmieji 6 mėnesiai nuo simptomų pradžios yra kritinis langas, kai galima efektyviausiai pristabdyti ligos progresavimą ir išvengti sąnarių pažeidimo.

• Sąnarių deformacijos. Ilgainiui dėl uždegimo sąnariai pažeidžiami negrįžtamai, sutrinka jų funkcija.


• Judėjimo sutrikimai. Sumažėjęs judrumas, raumenų silpnumas, negalia pažengusiose ligos stadijose.


• Reumatoidiniai mazgeliai. Po oda susidarantys mazgeliai, dažniausiai ties alkūnėmis ar pirštais.


• Osteoporozė. Kaulų tankio mažėjimas, gali būti dėl ligos, nejudrumo arba ilgalaikio gliukokortikosteroidų vartojimo.


• Plaučių pažeidimas. Gali išsivystyti plaučių fibrozė, pleuritas ar mazgeliai plaučiuose.


• Širdies ir kraujagyslių ligos. Padidėja rizika susirgti širdies infarktu, insultu, perikarditu.


• Akių pažeidimai. Gali atsirasti sausų akių sindromas, skleritas ar uveitas.


• Mažakraujystė. Lėtinio uždegimo sukelta anemija pasireiškia silpnumu, nuovargiu.


• Amiloidozė. Retesnė komplikacija, kai uždegimo metu susidarantis baltymas kaupiasi vidaus organuose.


• Padidėjusi infekcijų rizika. Dėl imuninę sistemą slopinančių vaistų ar pačios ligos organizmas tampa jautresnis infekcijoms.

Negydomas ar blogai kontroliuojamas reumatoidinis artritas gali sukelti negrįžtamą sąnarių pažeidimą ir rimtų sisteminių komplikacijų, todėl svarbi ankstyva diagnozė ir nuolatinė gydytojo priežiūra.

• Nerūkyti. Rūkymas yra vienas stipriausių žinomų reumatoidinio artrito rizikos veiksnių.


• Sveika mityba. Subalansuota, priešuždegiminė mityba (turtinga vaisių, daržovių, omega-3 riebalų rūgščių) gali padėti sumažinti uždegimo riziką.


• Fizinė veikla. Reguliarus judėjimas palaiko sąnarių ir imuninės sistemos sveikatą.


• Kūno svorio kontrolė. Nutukimas gali padidinti lėtinio uždegimo tikimybę ir papildomai apkrauti sąnarius.


• Infekcijų prevencija. Kai kurios infekcijos, ypač kvėpavimo takų, gali išprovokuoti imuninės sistemos sutrikimus.


• Hormonų pusiausvyros stebėjimas. Moterims svarbu atkreipti dėmesį į pokyčius po gimdymo ar menopauzės.


• Streso valdymas. Lėtinis stresas gali paveikti imuninę sistemą, todėl svarbu rasti būdų atsipalaiduoti.


• Genetinės rizikos žinojimas. Turint šeimoje sergančių RA, verta būti budresniems dėl ankstyvų simptomų ir reguliariai tikrintis.


• Ankstyvas reagavimas į sąnarių simptomus. Pastebėjus ilgai trunkantį rytinį sąstingį ar sąnarių skausmą, svarbu kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

Reumatoidinio artrito visiškai išvengti gali būti neįmanoma, tačiau ankstyvas atpažinimas ir greita gydymo pradžia ženkliai sumažina sąnarių pažeidimo ir negalios riziką.