Stomatitas

1. Gleivinės dirginimas ar pažeidimas. Pirmiausia burnos gleivinė paveikiama įvairių veiksnių – tai gali būti mechaninis pažeidimas (pvz., įkandimas, aštrus danties kraštas), cheminis dirgiklis, infekcija arba sisteminė organizmo reakcija (pvz., sumažėjęs imunitetas, vitaminų trūkumas).


2. Uždegiminio proceso pradžia. Gleivinė pradeda reaguoti į pažeidimą – suaktyvėja imuninė sistema. Šioje stadijoje gleivinė gali parausti, tapti jautresnė, atsiranda diskomfortas.


3. Pažeidimo išplitimas. Jei dirgiklis nepanaikinamas arba imunitetas nesusitvarko su priežastimi, uždegimas progresuoja – atsiranda smulkūs pažeidimai, žaizdelės ar aftos (priklausomai nuo stomatito tipo).


4. Piko stadija. Tai aktyvus uždegimo etapas, kai burnoje jau aiškiai matomi pakitimai – žaizdelės, paburkimas, paraudimas. Šioje stadijoje dažniausiai juntamas skausmas, ypač valgant ar kalbant.


5. Gijimo fazė. Sumažėjus uždegimui, gleivinė pradeda gyti. Jei nėra papildomo dirginimo, gijimas vyksta per kelias dienas ar savaitę, priklausomai nuo organizmo būklės ir stomatito priežasties.

Stomatitas gali būti ūmus (staigus, trumpalaikis) arba lėtinis (ilgainiui pasikartojantis ar užsitęsęs). J

• Infekcijos. Burnos gleivinę gali pažeisti virusai (pvz., herpes simplex), bakterijos ar grybeliai (dažniausiai Candida albicans), ypač nusilpus imunitetui.


• Gleivinės pažeidimai. Mechaniniai sužeidimai – įkandimai, dantų protezai, aštrūs dantys ar kietas maistas – gali suardyti gleivinę ir sudaryti sąlygas uždegimui.


• Nusilpusi imuninė sistema. Silpnas imunitetas dėl ligų, streso, antibiotikų ar chemoterapijos lemia prastą gleivinės atsparumą infekcijoms.


• Vitaminų ir mineralų trūkumas. B grupės vitaminų, vitamino C, geležies ar folio rūgšties stoka silpnina burnos audinių regeneraciją ir gynybą.


• Hormoniniai pokyčiai. Nėštumas, brendimas ar menopauzė gali daryti įtaką gleivinės jautrumui ir uždegimo rizikai.


• Alerginės reakcijos. Kai kurie žmonės jautrūs tam tikriems dantų pastų ingredientams, burnos skalavimo skysčiams ar net tam tikriems maisto produktams.


• Prasta burnos higiena. Nevalant dantų ar liežuvio kaupiasi bakterijos ir apnašos, kurios skatina uždegimą.


• Stresas ir emocinė įtampa. Psichologinis stresas mažina organizmo atsparumą ir gali būti netiesiogine stomatito priežastimi.

• Burnos gleivinės paraudimas. Uždegiminė vieta tampa ryškiai raudona, kartais paburkusi, jautri lietimui.


• Skausmas ar deginimo pojūtis. Ypač jaučiamas valgant, geriant rūgščius ar aštrius gėrimus bei kalbant.


• Žaizdelės ar opos (aftos). Maži, apvalūs, gelsvai baltos spalvos pažeidimai su raudonu krašteliu – būdingi aftiniam stomatitui.


• Dantenų patinimas ir jautrumas. Kai stomatitas apima dantenas, jos gali kraujuoti valant dantis ar būti skausmingos.


• Liežuvio apnašas arba paraudimas. Gleivinė gali būti padengta balkšvu ar gelsvu sluoksniu, kartais liežuvis tampa „avietinis“.


• Prastas burnos kvapas. Dėl bakterijų dauginimosi ir uždegimo gali atsirasti nemalonus kvapas.


• Sunku valgyti ar kalbėti. Skausmingi pažeidimai trukdo normaliai kramtyti, ryti ar tarti garsus.


• Padidėję seilėtekis arba, priešingai, sausumas burnoje. Priklauso nuo uždegimo tipo ir apimties.


• Karščiavimas (kai kuriais atvejais). Ypač jei stomatitą sukelia virusinė ar bakterinė infekcija – gali pakilti temperatūra.


• Bendra silpna savijauta. Mažesniems vaikams ar sunkesniais atvejais gali pasireikšti vangumas, irzlumas, apetito stoka.

1. Gydytojo apžiūra. Pirmas žingsnis – vizualinė burnos gleivinės apžiūra, įvertinant paraudimą, žaizdeles, bėrimą, opas ar apnašas.


2. Mikrobiologinis tyrimas (tepinėlis iš burnos). Atliekamas, jei įtariama grybelinė (pvz., Candida) arba bakterinė infekcija. Iš pažeistos vietos paimamas mėginys ir tiriama, ar yra infekcinių sukėlėjų.


3. Virusologinis tyrimas (PGR ar serologija). Jei įtariamas virusinis stomatitas (pvz., herpinis), gali būti atliekami tyrimai viruso genetinei medžiagai (PGR) arba antikūnams nustatyti.


4. Bendras kraujo tyrimas (BKT). Padeda nustatyti uždegimo požymius ar bendrą organizmo būklę. Naudingas, jei įtariamas sisteminis susirgimas.


5. Kraujo tyrimai dėl vitaminų ir mikroelementų. Gali būti tiriamas vitaminas B12, geležis, folio rūgštis, nes jų trūkumas dažnai sukelia ar paūmina stomatitą.


6. Cukraus kiekio kraujyje tyrimas. Atliekamas, jei įtariama, kad stomatitą skatina nekontroliuojamas diabetas ar kitos medžiagų apykaitos ligos.


7. Alergologiniai tyrimai. Jei stomatitas kartojasi ir įtariamas ryšys su maistu ar dantų priežiūros priemonėmis, gali būti atliekami alerginiai mėginiai.

Lengvais atvejais tyrimų dažnai nereikia – pakanka apžiūros ir simptomų vertinimo. Tačiau pasikartojantys, sunkūs ar neaiškios kilmės stomatito atvejai turėtų būti ištirti išsamiau.

Stomatito gydymas priklauso nuo jo priežasties (virusinės, bakterinės, grybelinės, mechaninės, alerginės ar kitos kilmės), tačiau bendras tikslas – sumažinti uždegimą, palengvinti simptomus ir paskatinti gleivinės gijimą.

1. Pagrindinės priežasties šalinimas. Jei stomatitą sukelia infekcija, trauma, alergija ar vitaminų trūkumas, gydymas pradedamas nuo pagrindinio veiksnio pašalinimo – pvz., vaisto keitimo, protezų korekcijos, mitybos papildymo.


2. Antiseptiniai burnos skalavimo skysčiai. Naudojami skysčiai su chlorheksidinu, ramunėlėmis ar kitais uždegimą mažinančiais komponentais – jie padeda palaikyti švarą ir slopina bakterijų dauginimąsi.


3. Vietiniai priešuždegiminiai geliai ar tepalai. Preparatai su lidokainu, benzokainu, deksametazonu ar hialurono rūgštimi padeda sumažinti skausmą, deginimą ir uždegimą.


4. Priežastiniai vaistai (pagal kilmę): Virusinis stomatitas: antivirusiniai vaistai (pvz., acikloviras) Grybelinis stomatitas: priešgrybeliniai preparatai (pvz., nistatinas, mikonazolas). Bakterinis stomatitas: kartais skiriami antibiotikai (lokaliai ar sistemiškai)


5. Vitaminų ar mineralų papildai. Jei stomatitas susijęs su vitaminų B12, geležies ar folio rūgšties trūkumu, skiriami atitinkami papildai.


6. Skausmo mažinimas. Naudojamos vietinės nuskausminamosios priemonės arba sisteminiai vaistai, jei skausmas stiprus (paracetamolis, ibuprofenas).


7. Mitybos korekcija. Rekomenduojama vengti karšto, aštraus, rūgštaus ar šiurkštaus maisto. Valgyti švelnesnį, vėsesnį, gleivinę nedirginantį maistą.


8. Burnos higiena. Švelnus dantų valymas minkštu šepetėliu, burnos skalavimas po valgio, vengimas naudoti alkoholinės sudėties priemones.


9. Skysčių vartojimas ir poilsis. Pakankamas skysčių kiekis padeda greičiau išvalyti burnos gleivinę ir palaiko bendrą organizmo atsistatymą.

• Skausmingas valgymas ir mitybos sutrikimai. Dėl skausmo burnoje žmogus vengia valgyti, kas gali lemti svorio kritimą, skysčių ar maistinių medžiagų trūkumą – ypač vaikams ar senyvo amžiaus žmonėms.


• Antrinė infekcija. Žaizdelės burnoje gali tapti įėjimo vartais bakterijoms ar grybeliui, ypač esant blogai burnos higienai ar silpnam imunitetui.


• Infekcijos išplitimas. Sunkiais atvejais infekcija gali plisti į gerklę, tonziles ar net sisteminiu būdu – tai reta, bet įmanoma komplikacija nusilpusiems pacientams.


• Lėtinis stomatitas. Jei nepašalinamos priežastys (pvz., netinkami protezai, vitaminų stoka), stomatitas gali virsti lėtiniu – nuolat pasikartojančiu, ilgai negyjančiu gleivinės uždegimu.


• Gleivinės randėjimas ar pigmentacija. Kartais po ilgalaikių opų ar erozijų gali susidaryti nežymūs randai ar pigmentacijos pokyčiai (ypač dažni sergant autoimuniniais stomatito tipais).


• Skausmas kalbant ar ryjant. Dėl žaizdelių ir uždegimo gali sutrikti kasdienė veikla – kalbėjimas, bendravimas, net kvėpavimas per burną.


• Emocinė įtampa ar diskomfortas. Lėtinis skausmas ar matomi pakitimai burnoje gali sukelti nerimą, susikaustymą, ypač vaikams ar paaugliams.

• Reguliari burnos higiena. Dantis valykite 2 kartus per dieną minkštu šepetėliu ir naudokite švelnią dantų pastą. Skalaukite burną po valgio ir venkite alkoholinių skalavimo skysčių.


• Tinkama mityba. Vartokite maistą, kuriame gausu vitaminų (ypač B grupės, C, folio rūgšties, geležies). Venkite aštraus, rūgštaus ar labai karšto maisto, galinčio pažeisti gleivinę.


• Reguliarūs vizitai pas odontologą. Patikrinimai padeda laiku nustatyti ėduonį, dantenų ligas ar netinkamus dantų protezus, kurie gali dirginti burnos gleivinę.


• Venkite gleivinę dirginančių veiksnių. Nesikramtykite lūpų, nenaudokite per kieto dantų šepetėlio ar netinkančių burnos priežiūros priemonių.


• Venkite streso ir nuovargio. Lėtinis stresas silpnina imuninę sistemą ir gali sukelti ar paūminti stomatitą, ypač aftinį.


• Alergenų atpažinimas. Jei pastebite, kad burnos žaizdelės atsiranda po tam tikrų produktų, pastų ar vaistų vartojimo – jų reikėtų vengti.


• Stiprinkite imunitetą. Reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas, subalansuota mityba ir skysčių vartojimas padeda palaikyti gleivinės atsparumą.


• Saugokite burną nuo traumų. Venkite aštraus maisto kraštų, traškučių, žuvies kaulų; dėvint ortodontinius aparatus – naudokite apsauginius vaškus.

Šios priemonės padeda ne tik išvengti stomatito, bet ir palaikyti bendrą burnos bei dantenų sveikatą.