Stuburo išvarža

1. Disko degeneracija. Dėl amžiaus, nuolatinės apkrovos ar netinkamos laikysenos tarpslankstelinis diskas pradeda netekti vandens, elastingumo ir tampa mažiau atsparus spaudimui.


2. Disko išsikišimas (protruzija). Susilpnėjus disko išoriniam sluoksniui (skaidulinei žiedui), jo vidinė dalis pradeda spausti į išorę, bet dar neišsiveržia.


3. Disko plyšimas. Išorinis sluoksnis įtrūksta, ir želė pavidalo vidinė dalis (branduolys) išsiveržia į stuburo kanalą.


4. Nervų spaudimas. Išsiveržusi disko dalis gali spausti šalia esančias nervų šakneles, sukeldama neurologinius pakitimus (skausmą, tirpimą ar raumenų silpnumą).


5. Uždegiminė reakcija. Nervų sudirginimas sukelia aplinkinių audinių uždegimą, kuris gali dar labiau sustiprinti simptomus.

Ši eiga gali vystytis per kelias savaites, mėnesius ar net metus, priklausomai nuo fizinio krūvio, laikysenos, darbo pobūdžio ir individualių organizmo savybių.

Stuburo išvarža atsiranda, kai tarpslankstelinis diskas susidėvi, netenka elastingumo ir dėl spaudimo ar staigios traumos praranda vientisumą, leidžiant vidinei disko daliai išsiveržti į išorę. Šis procesas dažniausiai susijęs su keliomis pagrindinėmis priežastimis:

• Natūralus disko dėvėjimasis (degeneracija) – su amžiumi diskai netenka vandens ir elastingumo, tampa trapesni bei lengviau pažeidžiami.


• Per didelė ar netaisyklinga fizinė apkrova – dažnas sunkių daiktų kėlimas, netinkama laikysena ar per ilgas sėdėjimas apkrauna stuburą.


• Staigi trauma – kritimai, stiprūs smūgiai ar staigūs judesiai gali sukelti disko plyšimą, ypač jei jis jau pažeistas.


• Silpni nugaros raumenys – nesustiprinti raumenys nesugeba palaikyti stuburo, todėl didesnė apkrova tenka patiems diskams.


• Paveldimumas ir anatominiai ypatumai – kai kuriems žmonėms dėl genetinių veiksnių diskai gali būti labiau linkę degeneruotis.


• Gyvensenos veiksniai – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas ir antsvoris taip pat padidina riziką, nes blogina diskų mitybą ir stuburo stabilumą.

• Nugaros skausmas


• Skausmas, plintantis į koją ar ranką (radikulopatija)


• Tirpimas ar dilgčiojimas galūnėse


• Raumenų silpnumas


• Judesių apribojimas


• Sustingimas ar tempimo jausmas nugaros srityje


• Skausmo sustiprėjimas judant, kosint ar čiaudint

1. Išsami paciento apklausa ir fizinis ištyrimas. Gydytojas įvertina skausmo lokalizaciją, jautrumo pokyčius, raumenų jėgą, refleksus bei galimus nervų šaknelių dirginimo požymius (pvz., Lasegso testą).


2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Pagrindinis tyrimas stuburo išvaržai nustatyti – tiksliai parodo disko išvaržos dydį, vietą ir nervinių struktūrų spaudimą.


3. Kompiuterinė tomografija (KT). Atliekama, kai MRT negalimas arba reikia išsamesnio kaulinių struktūrų įvertinimo – dažniau taikoma krūtininės stuburo dalies atvejais.


4. Stuburo rentgenograma. Nors neišryškina pačios išvaržos, padeda atmesti kitas kaulines patologijas (pvz., slankstelių lūžius, deformacijas).


5. Elektromiografija (EMG) ir nervų laidumo tyrimai (ENG). Įvertina nervų pažeidimo lygį ir funkciją – taikoma, kai simptomai nesutampa su vaizdiniais tyrimais arba įtariama lėtinė nervų šaknelių kompresija.


6. Laboratoriniai kraujo tyrimai. Atliekami siekiant atmesti uždegiminius ar infekcinius procesus, jei simptomai netipiniai.

Tyrimų pasirinkimas priklauso nuo klinikinės situacijos, paciento būklės ir gydytojo sprendimo, tačiau dažniausiai stuburo išvaržai patvirtinti pakanka MRT tyrimo kartu su klinikiniu įvertinimu.

Stuburo išvaržos gydymas priklauso nuo simptomų stiprumo, išvaržos dydžio ir nervų pažeidimo. Daugeliu atvejų taikomas konservatyvus gydymas, o chirurginis – tik kai kiti metodai nepadeda arba yra sunkių komplikacijų.

1. Konservatyvus gydymas. Pirmiausia taikomas poilsio režimas, skausmo ir uždegimo mažinimas, fizinis aktyvumas ribojamas tik paūmėjimo laikotarpiu.


2. Vaistai. Skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), raumenų relaksantai, analgetikai ar nervų skausmą mažinantys vaistai (pvz., pregabalinas).


3. Fizioterapija. Taikomi gydomieji pratimai, masažas, tempimo technikos, elektrinė stimuliacija ar kineziterapija raumenų stiprinimui ir stuburo stabilizavimui.


4. Manualinė terapija. Kai kuriais atvejais taikomas chiropraktinis ar osteopatinis gydymas, tačiau tik atsargiai ir prižiūrint specialistui.


5. Injekcijos. Esant stipriam skausmui, gali būti taikomos epidurinės steroidų injekcijos siekiant sumažinti nervų uždegimą ir skausmą.


6. Gyvensenos koregavimas. Rekomenduojama mažinti kūno svorį, gerinti laikyseną, keisti darbo sąlygas bei įtraukti reguliarią, tinkamą fizinę veiklą.


7. Chirurginis gydymas. Skiriamas, kai konservatyvus gydymas neveiksmingas per 6–12 savaičių arba atsiranda neurologinių komplikacijų (pvz., šlapinimosi sutrikimai, raumenų silpnumas). Dažniausiai atliekama disko pašalinimo operacija (diskektomija, mikrochirurginė ar endoskopinė).

Svarbu pabrėžti: didžioji dalis stuburo išvaržų pasitaiso be operacijos, jei laiku pradedamas tinkamas konservatyvus gydymas ir pacientas aktyviai dalyvauja reabilitacijoje.

• Lėtiniai nugaros ar galūnių skausmai. Ilgalaikis nervų sudirginimas gali sukelti nuolatinį, sunkiai valdomą skausmą, kuris išlieka net sumažėjus išvaržai.


• Raumenų silpnumas ir atrofija. Užsitęsęs nervų spaudimas pažeidžia raumenis, dėl ko sumažėja jėga ar net vystosi raumenų sunykimas.


• Jautrumo sutrikimai. Ilgalaikis nervų spaudimas gali sukelti galūnių tirpimą, dilgčiojimą ar jutimo sumažėjimą, kuris gali būti nuolatinis.


• Šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai. Sunki komplikacija – uodeginio arklio sindromas, sukeliantis šlapimo/išmatų nelaikymą, galūnių silpnumą ir jutimo praradimą tarpvietėje; tai skubi neurochirurginė būklė.


• Judėjimo apribojimai. Skausmas ir nervų pažeidimai lemia sumažėjusį lankstumą, ribotus judesius, prastą fizinę būklę ir sutrikusią laikyseną.


• Psichologiniai sutrikimai. Lėtinis skausmas blogina emocinę būseną, sukelia nerimą, nemigą, depresiją ir mažina gyvenimo kokybę.

Stuburo išvaržos galima išvengti, jei laiku pasirūpinama stuburo sveikata ir kasdieniame gyvenime laikomasi taisyklingos laikysenos bei fizinio aktyvumo principų. Svarbiausia prevencija – tai stuburą stiprinančių raumenų lavinimas, ypač nugaros ir pilvo srities, nes jie padeda išlaikyti taisyklingą kūno padėtį ir sumažina disko apkrovą. Taisyklingas daiktų kėlimas – dar vienas svarbus veiksnys: krovinius reikia kelti sulenkus kelius, o ne lenkiant nugarą. Taip pat būtina vengti ilgo sėdėjimo, ypač netaisyklingoje padėtyje – dirbant kompiuteriu ar vairuojant rekomenduojama daryti pertraukas, judėti, koreguoti kėdės ir stalo aukštį.

Reguliarus fizinis aktyvumas – plaukimas, vaikščiojimas, tempimo pratimai – padeda išlaikyti stuburą elastingą ir sveiką. Be to, svorio kontrolė yra itin svarbi, nes antsvoris padidina apkrovą tarpslanksteliniams diskams, ypač juosmeninėje stuburo dalyje. Rūkymo atsisakymas taip pat turi teigiamos įtakos – nikotinas blogina diskų mitybą ir skatina jų degeneraciją.

Prevencijos esmė – rūpintis stuburu kasdien: judėti, sėdėti ir stovėti taisyklingai, stiprinti raumenis ir saugoti nugarą nuo staigių, netaisyklingų judesių.