Daugeliui žmonių knarkimą padeda įveikti paprastos priemonės, pavyzdžiui, nemiegojimas ant nugaros. Priprasti ne visuomet lengva, nes naktį savo veiksmų žmogus nekontroliuoja, tačiau yra įvairiausių padėti galinčių gudrybių, pavyzdžiui, savo pižamos gale įsisiūti nedidelį kamuoliuką (pavyzdžiui teniso), kuris trukdytų atsigulti ant nugaros. Po kurio laiko įprotis miegoti tik ant šono arba ant pilvo susiformuos savaime.

Kitiems miego metu pakanka aukščiau laikyti galvą. Tokia galvos padėtis neleidžia blokuoti kvėpavimo takų. Taigi paprasčiausia aukštesnė pagalvė gali nesunkiai išspręsti knarkimo problemą. Na, o jei žmogus mėgsta miegoti ant plonesnės ir galvos neiškeliančios pagalvės, tuomet galima paprasčiausiai pakelti tą lovos galą, kuriame įprastai miego metu būna galva.

Vaistinėse galima rasti ir įvairiausių specialių prietaisų: nuo pleistrų prieš knarkimą iki kvėpavimo apartų. Tačiau jie kainuoja nepigiai, o efektas nėra garantuotas, todėl prieš perkant geriau pasikonsultuoti su gydytoju.

Trečias žingsnis: stebime miegą

Jei paprastos priemonės nepadėjo, vadinasi metas keliauti pas medikus. Šiuo atveju padės LOR gydytojas. Be vizualinės apžiūros gali prireikti ir rentgeno ar kompiuterinės tomografijos, kuri padės nustatyti, ar nėra kai kurių ligų simptomų. Labai svarbu išsiaiškinti, ar knarkiančiam žmogui nėra miego apnėjos, o jei yra – kaip ji pasireiškia.

Tam reikės miego tyrimo – polisomnografijos. Vieną naktį žmogus praleidžia ligoninėje, prijungtas prie specialaus aparato, kuris fiksuoja galvos smegenų siunčiamus signalus , kvėpavimą bei širdies ir kraujagyslių sistemos darbą. Aparatas padaro elektroencefalogramą (EEG), elektrokardiogramą, ištiria kraujo prisotinimą hemoglobinu bei fiksuoja akių judesius ir pasmakrės raumenų tonusą. Ryte gydytojas išanalizuoja duomenis ir padaro išvadas.