Pogimdyvinė depresija: 2 realios istorijos ir 3 klausimai psichologei

Moterys suserga tuomet, kai dalis šių faktorių susijungia. Depresija po gimdymo nepriklauso nuo moters amžiaus, nėštumo eigos, gimdymo sunkumo, ar tai pirmas vaikas, ar ketvirtas.

Priežasčių gausa apsunkina buvimą su šia liga, nes negali jų panaikinti, neretai net negali tiksliai jų nustatyti.

Kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją? Kas jai būdinga?

Mes dažnai susiduriame su tuo, kad ji nėra diagnozuojama ir į ją nėra atkreipiamas dėmesys. Dėl to, kad ji tarsi pasimeta, pasislepia po tais dalykais, kurie būdingi po gimdymo, pavyzdžiui, apie 80 proc. gimdžiusių moterų patiria savijautą, kuriai amerikiečių psichologai suteikė „baby blues“ (pogimdyvinis liūdesys) pavadinimą. Ši būsena prasideda 3-5 dienos po gimdymo ir tęsiasi iki dviejų savaičių. Jai būdinga nuotaikų svyravimai, nuo euforijos iki liūdesio, verksmingumo, nerimastingumo be priežasties, vienišumo jausmas. Tas liūdesys neretai painiojamas su depresija po gimdymo. Liūdesys praeina savaime.

Pogimdyvinė depresija turi savo labai aiškius kriterijus. Labai svarbi pradžia: ji gali prasidėti nėštumo metu ar net praėjus 12 mėnesių po gimdymo. Tyrimai ir moterų istorijos rodo, kad ši depresija ne visuomet prasideda tik gimus kūdikiui, ji gali prasidėti ir tuomet, kai vaikui 7 ar 10 mėnesiai. Ji gali prasideda bet kada per pirmus metus po gimdymo.

Pogimdyvinės depresijos simptomai:

• Miego sutrikimai. Miego ritmas pasikeičia, kai atsiranda kūdikis. Moterys pradeda jautriau miegoti, sunkiau miegoti. Depresija po gimdymo serganti moteris negali užmigti netgi tada, kai ji jaučiasi labai pavargusi, išsekusi, kai miega jos kūdikis ir ji žino, kad turi sąlygas miegoti, bet vis tiek neužmiega.
• Apetito pokyčiai. Gali pradėti daug valgyti, kas jai nebūdinga arba iš viso nenorėti valgyti.
• Kaltės ir neadekvatumo jausmai, kurie susiję su motinyste. Ji ima jaustis bloga mama, kad viską daro negerai ir dėl to ji išgyvena didžiulę kaltę. Jai atrodo, kad visos kitos moka su tuo tvarkytis, o jai nepavyksta džiaugtis, rūpintis kūdikiu. Tie jausmai labai stiprūs, slegiantys ir nuolat lydintys. Aplinkiniai dažnai į tokius moters jausmus reaguoja „susiimk, tu turi kūdikį – džiaukis“. Moterys dažnai sako, kad jos norėtų džiaugtis, bet negali ir nežino kodėl. Dėl to joms labai liūdna ir skaudu.
• Pradeda nebeteikti džiaugsmo dalykai, kurie džiugino anksčiau – tai visų depresijų požymis.
• Įkyrios mintys apie savęs ar kūdikio žalojimą. Ši dalis labai gąsdina mamas ir apie tai garsiai nešnekama. Įkyrios mintys ateina labai netikėtai, jos gali ateiti bet kada ir be jokios priežasties. Tai gali prasidėti nuo lyg ir nekaltos minties „o kas, jeigu mano vaikui kažkas nutiks?“ iki labai gąsdinančių „o kas, jeigu aš paimsiu peilį ir jį kažkaip sužalosiu?“, „o jeigu kūdikis iškris?“, „o jeigu aš jį imsiu ir mesiu į sieną?“. Moterys tas mintis suvokia kaip kažkokį svetimkūnį, kuris ateina, užvaldo ir praeina. Moterys išsigąsta tų minčių, joms atrodo, kad jos kraustosi iš proto. Tai vienas iš simptomų, kuris būdingas pogimdyvinei depresijai. Šis simptomas išnyksta jeigu depresija gydoma.