Psichologo patarimas. Pamiršti ar bandyti susigrąžinti?

Laba diena. Nors, gal jau vertėtų sakyti ‘labas rytas’, kadangi šiuo metu trečia nakties/ryto. Iš pat pradžių noriu pastebėti, jog laiškas bus ilgas, kadangi turiu pasakyti daug ką.

Gimiau ir augau Lietuvoje, šeimoje esu vienintelis vaikas. Beveik. Turiu brolį iš tėčio ankstesnės santuokos, bet mūsų šeima su juo stiprių ryšių niekada nepalaikė. Visą savo gyvenimą buvau, kaip čia gražiai pavadinus, bandelė. Turėjau antsvorio nuo pat vaikystės, dėl to patyriau daug patyčių iš bendraamžių. Nors man jau (ar tik?) 19, nesu turėjusi vaikino. Nepaisant visų patyčių, draugų turėjau, kadangi visada stengiausi išlikti linksma ir laiminga. Kurį laiką tai veikė. Tačiau devintoje klasėje, kuomet pakeičiau klases dėl žmonių, palūžau. Tikėjausi, kad tie žmonės bus malonesni, negu praeitoje klasėje, bent taip atrodė iš šalies. Bet aš labai klydau. Nepritapau. Mane apėmė depresija, nebevalgiau, nėjau į mokyklą, konfliktavau su tėvais, bandžiau žudytis (dar dabar turiu nedidelį randelį ant riešo). Tačiau kažkaip atsigavau, manau, padėjo dailės mokykla ir joje buvusi gera atmosfera. Dešimtoje klasėje ją baigiau. Tačiau tuo metu buvo sunkiausias laikotarpis, kadangi vaikinas, kuris man patiko, baiginėjo mokyklą. Žinoma, su juo nieko nebuvo. Priaugau labai daug svorio. Vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje viskas kaip ir pasitaisė, šiek tiek numečiau svorio, dėl to susigadinau kraują ir susirgau mažakraujyste.

Nepaisant visų bėdų, įstojau į universitetą Anglijoje ir išvykau pradėti naujo gyvenimo. O jis prasidėjo su trenksmu. Nauji draugai, vakarėliai, alkoholis ir t.t. Bet man buvo smagu, visada žinojau, kad jei tik bus galimybė, taip gyvensiu. Kad ir kaip man būtų keista, patikau vaikinams, nesiskundžiau jų  dėmesio stoka. Su vienu pradėjome bendrauti artimiau, viskas pasisuko taip, kad tapome draugais su privalumais. Nors iš pat pradžių žinojau, kad jis vienas iš blogiausių žmonių, man patiko su juo bendrauti. Prieš mėnesį man buvo labai sunkus laikotarpis, geriausios draugės mama mirė nuo vėžio, mano studijos man nepatiko (dėl to pasikeičiau kursą, kurį pradėsiu nuo kitų metų), pykausi su tėvais, įsivėliau į labai daug intrigų. Gyvenimas tapo panašus į meksikietišką telenovelę. Pradėjau rūkyti, nors buvau sau prisiekusi, kad to nebus.