Epilepsija

1. Smegenų pažeidimas arba disfunkcija. Įvyksta dėl genetinių, struktūrinių, metabolinių ar nežinomų priežasčių.


2. Neuronų tinklų pakitimai. Sutrinka normali neuronų komunikacija ir elektrinių impulsų reguliacija smegenyse.


3. Padidėjęs neuronų jaudrumas. Nervinės ląstelės tampa linkusios siųsti perteklinius ar nekoordinuotus signalus.


4. Epileptinio aktyvumo išsivystymas. Tam tikrose smegenų srityse susidaro židiniai, kuriuose reguliariai kyla traukulius sukeliantys impulsai.


5. Priepuolių pasikartojimas. Atsiranda pakartotiniai epilepsijos priepuoliai be išorinio dirgiklio.


6. Ligos progresavimas arba stabilizavimasis. Priklausomai nuo formos, liga gali išlikti kontroliuojama ar blogėti laikui bėgant.

Epilepsija atsiranda dėl įvairių veiksnių, lemiančių pakitusį smegenų elektrinį aktyvumą, tačiau tiksli priežastis ne visada nustatoma. Pagrindinės epilepsijos atsiradimo priežastys skirstomos į keletą grupių:

• Genetiniai veiksniai. Kai kurios epilepsijos formos yra paveldimos arba susijusios su genetinėmis mutacijomis, veikiančiomis neuronų funkciją.


• Smegenų struktūriniai pakitimai. Įgimtos anomalijos, navikai, randai, cistos ar kiti smegenų audinio defektai gali sutrikdyti normalų neuronų veikimą.


• Trauminiai galvos sužalojimai. Po stiprių galvos traumų gali išsivystyti epilepsijos židiniai, ypač jei smegenys buvo pažeistos.


• Smegenų infekcijos. Tokios ligos kaip meningitas, encefalitas ar neurocisticerkozė gali sukelti uždegimą ir ilgalaikius neuronų veiklos pokyčius.


• Insultai. Kraujo tėkmės sutrikimai smegenyse gali pažeisti audinius ir sukelti epilepsiją, ypač vyresniame amžiuje.


• Metaboliniai ir cheminiai sutrikimai. Gliukozės, elektrolitų ar deguonies trūkumas smegenyse gali sukelti traukulius ir kartais progresuoti į epilepsiją.


• Navikai. Smegenų augliai gali daryti spaudimą tam tikroms struktūroms ir sukelti epileptinį aktyvumą.


• Nežinomos (kriptogeninės) priežastys. Kai kuriais atvejais priežasties nepavyksta nustatyti – tai vadinama idiopatine epilepsija.

Epilepsija gali būti įgimta arba įgyta bet kuriame gyvenimo etape, o rizika priklauso nuo bendros sveikatos, genetinio fono ir gyvenimo įvykių.

• Staigus sąmonės netekimas


• Nekontroliuojami raumenų traukuliai


• Kūno sustingimas arba trūkčiojimas


• Žvilgsnio sustingimas


• Lūpų trūkčiojimas


• Kvėpavimo sutrikimas priepuolio metu


• Šlapimo nelaikymas


• Laikinas sumišimas po priepuolio


• Klausos, regos ar kvapo haliucinacijos


• Staigūs nuotaikos ar elgesio pokyčiai


• Laikinas atminties praradimas


• Nerimo ar déjà vu pojūtis prieš priepuolį

1. Elektroencefalograma (EEG). Registruoja smegenų elektrinį aktyvumą ir padeda nustatyti epileptinius židinius.


2. Galvos magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Nustato struktūrinius smegenų pakitimus, navikus, randus ar įgimtas anomalijas.


3. Kompiuterinė tomografija (KT). Naudojama esant įtarimui dėl kraujosruvų, navikų ar galvos traumų.


4. Kraujo tyrimai. Vertinami elektrolitai, gliukozė, kepenų ir inkstų funkcija, infekcijų žymenys.


5. Lumbalinė punkcija. Gali būti atliekama esant įtarimui dėl infekcijos (pvz., meningito, encefalito).


6. Video-EEG stebėjimas. Ilgalaikis paciento stebėjimas kartu su EEG registravimu priepuolio metu.


7. Genetiniai tyrimai. Atliekami esant įtarimui dėl paveldimos epilepsijos formos.


8. Neuropsichologinis įvertinimas. Naudojamas pažintinėms funkcijoms ir galimiems sutrikimams įvertinti.


9. Fizinis ir neurologinis ištyrimas. Gydytojas įvertina refleksus, koordinaciją, sąmonę, kalbą, pojūčius.


10. Provokuojamasis EEG. Atliekamas po miego trūkumo arba su šviesos dirgikliais, jei įtariama fotosensityvi forma.

1. Antiepilepsiniai vaistai. Pagrindinis gydymo metodas, padedantis kontroliuoti traukulius daugumai pacientų.


2. Individualus vaisto parinkimas. Pasirenkamas pagal epilepsijos tipą, paciento amžių, sveikatos būklę ir galimus šalutinius poveikius.


3. Reguliarus vartojimas. Vaistai turi būti vartojami nuolat, kaip paskyrė neurologas, nevienodais laiko tarpais jų nutraukti negalima.


4. Stebėjimas ir korekcija. Gydymas koreguojamas, jei pasireiškia šalutinis poveikis ar priepuoliai išlieka.


5. Gyvensenos pokyčiai. Rekomenduojama reguliari miego rutina, streso mažinimas, vengti alkoholio ir migreną provokuojančių veiksnių.


6. Ketogeninė dieta. Kai kuriems vaikams ar atspariais atvejais taikoma riebi, mažai angliavandenių turinti mityba, padedanti sumažinti traukulius.


7. Chirurginis gydymas. Taikomas, kai vaistais nevaldomi priepuoliai ir nustatomas aiškus epilepsijos židinys smegenyse.


8. Vagus nervo stimuliacija. Implantuojamas prietaisas, stimuliuojantis nervą ir mažinantis priepuolių dažnį.


9. Psichologinė ir socialinė pagalba. Svarbi pacientams ir jų artimiesiems – padeda susidoroti su emociniu poveikiu ir gyvenimo kokybės pokyčiais.


10. Nuolatinė neurologo priežiūra. Reikalingas periodinis vertinimas, EEG stebėjimas ir vaistų dozės koregavimas.

Sėkmingas gydymas leidžia daugeliui pacientų gyventi visavertį gyvenimą, o kai kurie visiškai išvengia priepuolių ilgą laiką.

Epilepsija gali sukelti įvairias komplikacijas, kurios priklauso nuo priepuolių dažnio, trukmės, tipo ir ligos valdymo efektyvumo. Dažniausia ir pavojingiausia komplikacija – status epilepticus, tai ilgai trunkantis ar nuolat pasikartojantis priepuolis, keliantis grėsmę gyvybei ir galintis sukelti negrįžtamą smegenų pažeidimą.

Kita rimta pasekmė – staigi netikėta mirtis sergant epilepsija (SUDEP), kuri dažniausiai įvyksta naktį miego metu ir dažniau pasitaiko pacientams, kurių priepuoliai nekontroliuojami.

Traumos priepuolių metu – dažnas reiškinys. Sąmonę praradęs žmogus gali susižaloti krisdamas, susitrenkti galvą, nusideginti ar patirti kaulų lūžių.

Psichologinės ir socialinės komplikacijos taip pat labai svarbios: dėl epilepsijos žmonės gali patirti nerimą, depresiją, izoliaciją, sumažėjusią savivertę ar diskriminaciją, ypač jei liga nėra suprantama aplinkinių.

Pažintiniai sutrikimai, ypač vaikams ar esant sunkiai ligos formai, gali paveikti mokymosi gebėjimus, atmintį ir dėmesį.

Kai kuriems pacientams pasireiškia vaistų šalutinis poveikis, pavyzdžiui, nuovargis, koordinacijos sutrikimai, svorio pokyčiai, o ilgalaikis jų vartojimas reikalauja reguliarios stebėsenos.

Nors daugelis komplikacijų gali būti suvaldytos, epilepsija reikalauja nuolatinės stebėsenos, gydymo ir gyvenimo būdo korekcijų, kad sumažėtų rizikos ir būtų išlaikyta gyvenimo kokybė.

Epilepsijos visiškai išvengti dažnai neįmanoma, ypač jei ji yra genetinės kilmės ar susijusi su įgimtais smegenų pokyčiais. Tačiau daugeliu atvejų galima sumažinti riziką ją išprovokuoti arba suvaldyti priežastinius veiksnius, jei epilepsija atsiranda kaip antrinė būklė.

Pirmiausia svarbu saugoti galvą nuo traumų – dėvėti šalmus važiuojant dviračiu, sportuojant ar dirbant pavojingomis sąlygomis. Galvos traumos yra viena dažnesnių įgytos epilepsijos priežasčių.

Infekcijų prevencija taip pat svarbi: tinkama vakcinacija (pvz., nuo meningito ar encefalito) ir higienos laikymasis sumažina riziką susirgti smegenų uždegimu.

Nėščiųjų sveikatos priežiūra turi įtakos kūdikio smegenų vystymuisi – svarbu išvengti infekcijų, vartoti folio rūgštį ir kontroliuoti sveikatos būklę.

Lėtinių ligų valdymas, ypač kraujospūdžio, cukrinio diabeto ar kraujagyslių ligų, padeda sumažinti insultų riziką, kurie gali sukelti epilepsiją vyresniame amžiuje.

Jei asmuo jau turi polinkį ar praeityje patyrė traukulių, svarbu vengti provokuojančių veiksnių, tokių kaip miego trūkumas, per didelis stresas, alkoholio vartojimas ar mirganti šviesa (ypač fotosensityvia formai).

Reguliari sveikatos stebėsena, atsakingas vaistų vartojimas ir neurologinė priežiūra padeda išvengti ligos paūmėjimų arba anksti ją atpažinti.

Nors ne visada įmanoma užkirsti kelią pačiai epilepsijai, daugelį ją sukeliančių veiksnių galima kontroliuoti, o išsivysčius ligai – užtikrinti efektyvų gydymą ir gerą gyvenimo kokybę.