Erkinis encefalitas

Erkinio encefalito infekcija prasideda tada, kai žmogų įkanda užsikrėtusi erkė ir į organizmą patenka virusas. Virusas pirmiausia dauginasi įkandimo vietoje arba netoliese esančiuose limfmazgiuose. Vėliau jis patenka į kraują ir pasklinda po visą organizmą – tai vadinama pirmine viruso plitimo faze. Po šio etapo organizmas gali trumpam kovoti su virusu ir jį pristabdyti.

Kai kuriais atvejais virusas vėl ima daugintis, šįkart jau pasiekęs centrinę nervų sistemą – smegenis arba nugaros smegenis. Tuomet prasideda antrasis infekcijos etapas, kuris gali lemti rimtesnius sveikatos sutrikimus. Šis procesas dažniausiai vyksta per kelias dienas ar savaites nuo užsikrėtimo momento, priklausomai nuo individualaus organizmo atsako.

Erkinis encefalitas plinta per užsikrėtusių erkių įkandimus. Pagrindinis infekcijos perdavimo kelias – viruso patekimas į žmogaus organizmą per erkės seiles įkandimo metu. Erkė gali užsikrėsti virusu maitindamasi užsikrėtusių laukinių gyvūnų – dažniausiai graužikų – krauju.

Rečiau, tačiau taip pat įmanomas perdavimo būdas – per žalią (nepasterizuotą) ožkų, karvių ar avių pieną, jei gyvūnai buvo užsikrėtę erkiniu encefalitu.

Virusas tarp žmonių tiesiogiai neplinta – žmogus nuo žmogaus užsikrėsti negali.

Erkinio encefalito simptomai dažniausiai pasireiškia dviem fazėmis:

1. Pirmoji fazė (pradinė, primenanti gripą):

• Karščiavimas


• Galvos skausmas


• Raumenų skausmai


• Nuovargis


• Pykinimas


• Silpnumas

Ši fazė trunka kelias dienas ir dažnai praeina savaime. Kai kuriems žmonėms liga tuo ir baigiasi.

2. Antroji fazė (nervų sistemos pažeidimas):

Po kelių dienų be simptomų (vadinamojo „sveikimo tarpsnio“) pasireiškia sunkesni simptomai:

• Stiprus galvos skausmas


• Kaklo sustingimas


• Mąstymo sutrikimai


• Judesių koordinacijos sutrikimai


• Sąmonės sutrikimai


• Traukuliai (retais atvejais)


• Paralyžius (ypač rankų ar veido raumenų)

Ne visi susirgusieji patiria abi fazes – daliai žmonių liga gali praeiti lengvai, o kitiems sukelti rimtų ilgalaikių pasekmių.

1. Kraujo tyrimai – ieškoma specifinių antikūnų (IgM ir IgG) prieš erkinio encefalito virusą, kurie patvirtina infekciją.


2. Lumbalinė punkcija – tiriamas smegenų skystis, siekiant nustatyti uždegiminius pokyčius centrinėje nervų sistemoje.


3. Papildomi tyrimai (prireikus) – galvos smegenų MRT ar EEG, jei yra rimtų neurologinių simptomų.

Erkinis encefalitas neturi specifinio gydymo – viruso tiesiogiai veikiančių vaistų nėra.

Gydymas yra simptominis ir palaikomasis, tai reiškia, kad gydytojai padeda organizmui kovoti su liga palengvindami simptomus:

• Skiriami vaistai nuo skausmo ir karščiavimo.


• Palaikomas skysčių ir elektrolitų balansas.


• Stebima ir, jei reikia, gydoma neurologinė būklė.


• Sunkesniais atvejais pacientas gali būti gydomas ligoninėje, kartais – intensyvios terapijos skyriuje.

Svarbiausia prevencinė priemonė – skiepai, nes jie yra efektyviausia apsauga nuo ligos.

Erkinis encefalitas gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei pažeidžiama centrinė nervų sistema. Dažniausios ir sunkiausios yra šios:

• Ilgalaikiai galvos skausmai.


• Atminties, koncentracijos ir mąstymo sutrikimai.


• Paralyžius ar raumenų silpnumas (dažniausiai rankų).


• Pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai.


• Nuolatinis nuovargis (lėtinio nuovargio sindromas).


• Miego sutrikimai ir emociniai pokyčiai (nerimas, depresija).

Kai kuriems žmonėms gali išsivystyti nuolatiniai neurologiniai pažeidimai, tokie kaip: 

• Nuolatinis rankų ar kojų raumenų silpnumas ar dalinis paralyžius (ypač jei pažeidžiami stuburo nervai ar motorinės smegenų sritys).


• Judesių koordinacijos sutrikimai – pusiausvyros problemos, drebulys, nevalingi judesiai.


• Klausos sutrikimai – dėl viruso poveikio galvos nervams.


• Regos sutrikimai – jei pažeidžiamos smegenų sritys, atsakingos už regėjimą.


• Nuolatiniai kalbos sutrikimai – sunkumai formuluojant mintis ar tariant žodžius.


• Elgesio ir asmenybės pokyčiai – padidėjęs dirglumas, nerimas, depresija, emocinis nestabilumas.


• Atminties sutrikimai ir sumažėję kognityviniai gebėjimai – ypač po sunkios ligos formos.

Tokie pažeidimai gali trukti mėnesius ar net tapti negrįžtami, todėl svarbu ankstyvas diagnozavimas, stebėsena ir reabilitacija po ligos.

Retais atvejais erkinis enfefalitas gali baigtis ir mirtimi.

Komplikacijų rizika didėja su amžiumi ir priklauso nuo individualios organizmo reakcijos į virusą.

1. Skiepai – svarbiausia apsaugos priemonė. Skiepytis nuo erkinio encefalito yra efektyviausias būdas apsisaugoti. Vakcinacija rekomenduojama visiems, ypač tiems, kurie dažnai lankosi gamtoje. Pilnai apsaugai reikia trijų dozių, o imunitetui palaikyti – pakartotinės dozės kas 3–5 metus.


2. Tinkama apranga gamtoje. Rinkitės šviesius drabužius ilgomis rankovėmis ir kelnėmis. Kelnes susikiškite į kojines ar batus, kad erkės negalėtų lengvai pasiekti odos.


3. Repelentų naudojimas. Naudokite specialias erkes atbaidančias priemones tiek ant odos, tiek ant drabužių. Tai sumažina riziką, kad erkė įsikabins.


4. Kūno apžiūra po buvimo gamtoje. Po pasivaikščiojimo pievose ar miškuose visada apžiūrėkite visą kūną. Erkės dažnai įsisiurbia į pažastis, kirkšnis, už ausų, galvos odą ar kelių linkius.


5. Saugi erkės pašalinimo praktika. Jeigu radote įsisiurbusią erkę, pašalinkite ją kuo greičiau, naudodami pincetą. Traukite tiesiai, nesuspausdami erkės pilvelio. Vėliau dezinfekuokite vietą.


6. Simptomų stebėjimas. Po erkės įkandimo kelias savaites stebėkite savo sveikatą. Karščiavimas, galvos ar raumenų skausmas, sprando sustingimas gali būti ligos požymiai – tokiais atvejais kreipkitės į gydytoją.