Gastritas

Gastritas išsivysto, kai pažeidžiama skrandžio gleivinė ir jos apsauginis sluoksnis nebegali tinkamai apsaugoti nuo skrandžio rūgšties bei virškinimo fermentų. Tai lemia gleivinės uždegimą ir, laikui bėgant, struktūrinius pakitimus. Pagrindiniai procesai, paaiškinantys, kaip vystosi gastritas:

1. Apsauginio gleivinės sluoksnio pažeidimas. Normali skrandžio gleivinė gamina gleives ir bikarbonatus, kurie apsaugo jos paviršių nuo rūgšties. Kai šis sluoksnis nusilpsta ar pažeidžiamas, rūgštis pradeda tiesiogiai veikti gleivinę.


2. Rūgšties ir fermentų poveikis. Pažeistoje gleivinėje prasideda uždegimas dėl tiesioginio rūgšties ir pepsino poveikio. Tai sukelia ląstelių dirginimą, uždegiminę reakciją ir audinių pažeidimą.


3. Imuninės sistemos atsakas. Organizmas reaguoja į gleivinės pažeidimą siųsdamas baltuosius kraujo kūnelius, kurie dar labiau skatina uždegimą. Kai kuriais atvejais (pvz., autoimuninis gastritas) pati imuninė sistema klaidingai puola skrandžio audinius.


4. Ilgalaikiai pažeidimai. Jei dirgiklis (pvz., bakterijos, alkoholis, vaistai) nepanaikinamas, gleivinės uždegimas tampa lėtinis. Tai gali sukelti gleivinės atrofiją, liaukų sunykimą, sumažėjusią rūgšties gamybą ar net padidėjusią skrandžio vėžio riziką.

• Helicobacter pylori infekcija. Tai dažniausia lėtinio gastrito priežastis. Ši bakterija gyvena skrandžio gleivinėje, pažeidžia jos apsaugines savybes ir sukelia uždegimą.


• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Ilgalaikis tokių vaistų kaip ibuprofenas ar aspirinas vartojimas gali silpninti gleivinės apsauginį sluoksnį ir skatinti jos pažeidimą.


• Alkoholis. Reguliarus arba gausus alkoholio vartojimas dirgina skrandžio gleivinę ir padidina rūgšties poveikį, sukeldamas uždegimą.


• Stresas (ypač fizinis). Sunkios ligos, traumos, operacijos ar nudegimai gali išprovokuoti vadinamąjį stresinį gastritą, kai sumažėja gleivių gamyba ir padidėja skrandžio rūgšties žalingas poveikis.


• Autoimuninis gastritas. Tai būklė, kai organizmo imuninė sistema klaidingai puola savo paties skrandžio ląsteles, ypač tas, kurios gamina rūgštį ir vidinį faktorių, reikalingą vitamino B12 pasisavinimui.


• Refliuksas (tulžies atgalinis patekimas į skrandį). Kai tulžis iš dvylikapirštės žarnos grįžta į skrandį, ji gali dirginti gleivinę ir sukelti uždegimą.


• Rūkymas. Tabako dūmai skatina skrandžio rūgšties išsiskyrimą ir silpnina gleivinės apsaugą, taip didindami gastrito riziką.


• Cheminės medžiagos ar toksinai. Skrandžio gleivinę gali pažeisti stiprios cheminės medžiagos (pvz., netyčia nuryti ėsdinantys skysčiai) ar nuolatinis sąlytis su tam tikrais toksinais.

• Skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje. Dažniausiai jaučiamas kaip deginantis, spaudžiantis ar maudžiantis pojūtis po krūtinkauliu ar skrandžio srityje.


• Rėmuo (rūgšties pojūtis gerklėje ar krūtinėje). Gali atsirasti dėl padidėjusios rūgšties sekrecijos arba gleivinės sudirginimo.


• Pilnumo jausmas po valgio. Net ir suvalgius nedidelį kiekį maisto jaučiamas sunkumas ar sotumas.


• Pūtimasis, raugėjimas. Virškinimo procesų sutrikimas sukelia dujų kaupimąsi ir diskomfortą.


• Pykinimas. Ypač rytais arba tuščiu skrandžiu. Kartais gali būti lydimas vėmimo.


• Sumažėjęs apetitas. Dėl nuolatinio diskomforto valgymas tampa nemalonus.


• Juodos ar krauju pasidažiusios išmatos, kraujas vėmime. Tai jau pažengusio ar erozinio gastrito požymiai, kai gleivinė kraujuoja (reikalauja skubios medicininės pagalbos).

Įtariant gastritą, gydytojas pirmiausia įvertina simptomus, paciento gyvenimo būdą, vaistų vartojimą ir ligos istoriją. Tuomet skiriami tikslūs tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę ir nustatyti uždegimo priežastį bei apimtį.

1. Gastroskopija (viršutinės virškinamojo trakto endoskopija). Tai pagrindinis ir tiksliausias tyrimas. Lanksčiu vamzdeliu su kamera apžiūrima stemplė, skrandis ir dvylikapirštė žarna. Gydytojas gali matyti gleivinės uždegimą, paraudimą, erozijas, opas ir paimti biopsijos mėginį (audinio gabalėlį tyrimui).


2. H. pylori tyrimai. Kadangi ši bakterija dažnai sukelia gastritą, būtina patikrinti jos buvimą. Galimi keli metodai: • Biopsija iš skrandžio gleivinės (atliekama gastroskopijos metu). • Kvėpavimo testas (ureazės testas) – greitas ir tikslus. • Išmatų antigeno tyrimas. • Kraujo tyrimas (rečiau naudojamas, nes rodo buvusią infekciją).


3. Bendrieji kraujo tyrimai. Padeda nustatyti uždegimo požymius, anemiją (ypač esant lėtiniam kraujavimui ar autoimuniniam gastritui), vitaminų trūkumus (pvz., vitamino B12).


4. Išmatų tyrimas dėl slapto kraujavimo. Naudojamas įtariant kraujuojantį gastritą, ypač jei pacientas turi anemijos požymių.


5. Rentgenologinis tyrimas su kontrastu (rečiau naudojamas). Kartais atliekamas, kai nėra galimybės daryti endoskopijos. Padeda įvertinti skrandžio formą ir galimus opų ar navikų pokyčius.

1. Helicobacter pylori sukeltam gastritui gydyti. Jei tyrimais nustatoma H. pylori infekcija, skiriamas eradikacinis gydymas – kelių vaistų derinys. Dažniausiai tai du skirtingi antibiotikai (pavyzdžiui, klaritromicinas ir amoksicilinas arba metronidazolas) bei skrandžio rūgštį mažinantis vaistas – protonų siurblio inhibitorius (PPI), pvz., omeprazolas. Gydymas paprastai trunka nuo 7 iki 14 dienų.


2. Gastritui, sukeltam vaistų ar alkoholio. Pirmas žingsnis – nutraukti ar pakeisti dirginančias medžiagas (nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, alkoholį). Toliau skiriami vaistai, mažinantys skrandžio rūgšties gamybą. Tai gali būti protonų siurblio inhibitoriai (pvz., omeprazolas, pantoprazolas) arba H2 receptorių blokatoriai (pvz., famotidinas). Kai kuriais atvejais naudojami ir gleivinę apsaugantys vaistai, tokie kaip sukralfatas.


3. Autoimuniniam gastritui. Ši gastrito forma dažnai sukelia vitamino B12 trūkumą. Gydymas apima vitamino B12 papildymą, dažniausiai injekcijomis, ypač jei trūkumas pažengęs. Taip pat stebima dėl galimų komplikacijų, tokių kaip mažakraujystė ar gleivinės atrofija.


4. Dietos ir gyvenimo būdo keitimas. Gydymui labai svarbu pakeisti mitybos įpročius ir gyvenimo būdą. Rekomenduojama vengti aštraus, rūgštaus, kepto ar riebaus maisto, valgyti mažomis porcijomis ir reguliariai. Taip pat svarbu atsisakyti rūkymo, vengti alkoholio ir mažinti streso lygį, nes šie veiksniai gali skatinti skrandžio rūgšties išsiskyrimą.


5. Gydymas komplikacijų atveju. Jei gastritas sukelia rimtesnių komplikacijų, pavyzdžiui, kraujavimą ar opas, gali būti reikalingas intensyvesnis gydymas ar net gydymas ligoninėje. Tokiais atvejais skiriami papildomi tyrimai ir individualiai pritaikytas gydymo planas.

• Skrandžio opa (pepsinė opa). Ilgainiui uždegimas gali pažeisti gleivinę taip stipriai, kad joje susidaro gilesnė žaizda – opa. Tai sukelia stipresnį skausmą, o kraujuojanti opa gali sukelti anemiją ar net pavojingą vidinį kraujavimą.


• Kraujavimas iš virškinamojo trakto. Gleivinės erozijos ar opos gali pradėti kraujuoti. Tai pasireiškia juodomis, deguto spalvos išmatomis arba krauju vėmime. Kraujavimas gali būti nepastebimas (lėtinis) arba staigus ir pavojingas.


• Mažakraujystė (anemija). Dėl lėtinio kraujavimo arba sumažėjusios geležies ar vitamino B12 absorbcijos gali išsivystyti mažakraujystė. Autoimuninis gastritas ypač dažnai siejamas su B12 stokos anemija (vadinama piktybine anemija).


• Skrandžio gleivinės atrofija (atrofinis gastritas). Lėtinis uždegimas ilgainiui sunaikina skrandžio gleivinės liaukas. Tai vadinama atrofiniu gastritu – būkle, kai sumažėja rūgšties ir virškinimo fermentų gamyba, pablogėja virškinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimas.


• Padidėjusi skrandžio vėžio rizika. Ypač sergant atrofiniu ar Helicobacter pylori sukeltu lėtiniu gastritu. Ilgalaikiai gleivinės pokyčiai (metaplazija, displazija) gali būti priešvėžiniai ir padidinti piktybinio naviko tikimybę.


• Dispepsija ir virškinimo sutrikimai. Net jei gastritas nesukelia opų ar kraujavimo, jis gali lemti ilgalaikį virškinimo diskomfortą – sunkumo jausmą, pilvo pūtimą, rėmenį ar sumažėjusį apetitą.

• Vengti vaistų, dirginančių skrandžio gleivinę. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pvz., ibuprofenas, aspirinas) gali sukelti gleivinės pažeidimus. Jei jų vartojimas būtinas – svarbu laikytis gydytojo nurodymų, vartoti kartu su maistu ar kartu su rūgštį mažinančiais vaistais.


• Riboti alkoholio vartojimą arba jo visiškai atsisakyti. Alkoholis dirgina skrandžio gleivinę ir silpnina jos apsaugines savybes, todėl jo perteklius gali sukelti ar paaštrinti gastritą.


• Nerūkyti. Rūkymas ne tik dirgina skrandį, bet ir mažina gleivinės gebėjimą atsinaujinti bei gyti. Tai taip pat didina rūgšties gamybą ir opų riziką.


• Palaikyti sveiką mitybą. Vengti labai aštraus, rūgštaus, riebaus, kepto ir perdirbto maisto. Valgyti reguliariai, nedidelėmis porcijomis, vengiant persivalgymo. Į racioną verta įtraukti skrandį raminančių produktų – avižų, bananų, virto maisto.


• Riboti kofeino kiekį. Kava ir stipri arbata gali skatinti rūgšties išsiskyrimą, todėl jų vartojimą rekomenduojama riboti, ypač jei pastebimas jautrumas.


• Vengti streso arba mokytis jį valdyti. Ilgalaikis emocinis stresas gali paveikti skrandžio gleivinę, padidinti rūgšties sekreciją ir prisidėti prie gastrito išsivystymo. Padėti gali relaksacijos pratimai, kvėpavimo technikos, fizinis aktyvumas ar psichologinė pagalba.


• Laikytis higienos, kad būtų išvengta Helicobacter pylori infekcijos. Infekcija dažnai plinta per nešvarias rankas, maistą ar vandenį. Reikia plauti rankas prieš valgį, vartoti saugų, tinkamai paruoštą maistą, vengti bendrų indų ar buteliukų.


• Reguliariai tikrintis sveikatą. Ypač jei pasireiškia virškinimo sutrikimai ar yra rizikos veiksnių (vaistų vartojimas, paveldimumas, ankstesni skrandžio sutrikimai), verta pasitarti su gydytoju dėl profilaktinių tyrimų.

Tinkama mityba, streso kontrolė ir atsargus vaistų vartojimas – svarbiausi žingsniai siekiant apsaugoti skrandį nuo uždegimo ir ilgalaikių pažeidimų.