Išeminis insultas

Išeminio insulto atsiradimo eiga prasideda, kai viena iš smegenis maitinančių arterijų užsikemša kraujo krešuliu (trombu), aterosklerozine plokštele arba embolu (kraujo krešuliu ar oro burbulu, atneštu iš kitos kūno dalies).

Užsikimšus kraujagyslei, į tam tikrą smegenų sritį nebepatenka kraujas, kartu nutrūksta ir deguonies bei maistinių medžiagų tiekimas.

Dėl šios priežasties smegenų ląstelės ima žūti, o priklausomai nuo pažeistos vietos, pasireiškia įvairūs neurologiniai sutrikimai. Kuo ilgiau trunka aprūpinimo krauju trūkumas, tuo didesnė smegenų pažaida, todėl svarbiausia – laiku suteikta pagalba.

• Aterosklerozė. Kraujagyslėse susidarančios riebalų ir kalcio plokštelės siaurina kraujagyslių spindį ir didina tikimybę joms užsikimšti.


• Trombozė. Vietoje susidaręs kraujo krešulys gali visiškai užblokuoti smegenų arteriją ir sukelti insultą.


• Embolija. Krešulys ar kitos medžiagos (pvz., oro burbulas), atkeliavusios iš širdies ar kitų kūno dalių, užkemša smegenų kraujagyslę.


• Širdies ligos. Prieširdžių virpėjimas, miokardo infarktas ar vožtuvų ligos gali paskatinti krešulių susidarymą, kurie pasiekia smegenis.


• Padidėjęs kraujospūdis. Ilgainiui pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina aterosklerozę ir padidina insulto riziką.


• Cukrinis diabetas. Pažeidžia kraujagysles ir spartina aterosklerozinių plokštelių susidarymą.


• Rūkymas ir alkoholis. Neigiamai veikia kraujotaką, didina kraujo krešėjimą ir arterijų pažeidimą.


• Padidėjęs cholesterolio kiekis. Skatina apnašų formavimąsi kraujagyslėse.


• Fizinio aktyvumo stoka ir antsvoris. Prisideda prie daugelio minėtų rizikos veiksnių vystymosi.

• Staigus veido, rankos ar kojos nutirpimas ar silpnumas (dažniausiai vienoje kūno pusėje)


• Sunku kalbėti arba nesuprantama kalba


• Staigus regėjimo sutrikimas viena ar abiem akimis


• Staigus galvos svaigimas, pusiausvyros ar koordinacijos sutrikimai


• Staigus, stiprus galvos skausmas be aiškios priežasties


• Sumišimas ar orientacijos praradimas

1. Galvos kompiuterinė tomografija (KT). Pirmasis ir svarbiausias tyrimas – padeda atskirti išeminį insultą nuo hemoraginio (kraujavimo).


2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tiksliau įvertina smegenų pažeidimą, ypač pradinėse stadijose.


3. Galvos ir kaklo kraujagyslių doplerio ultragarsas. Nustatoma, ar yra kaklo arterijų susiaurėjimų ar užsikimšimų.


4. Elektrokardiograma (EKG). Padeda nustatyti širdies ritmo sutrikimus (ypač prieširdžių virpėjimą), kurie gali sukelti emboliją.


5. Širdies echoskopija. Įvertinamas širdies darbas ir ar nėra krešulių, galinčių keliauti į smegenis.


6. Kraujo tyrimai. Vertinamas kraujo krešėjimas, cukraus kiekis, lipidų profilis, infekcijos ar uždegiminiai žymenys.


7. Angiografija. Naudojama sudėtingesniais atvejais kraujagyslių būklei detaliai ištirti.

1. Skubus gydymas ligoninėje. Kuo greičiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė sumažinti smegenų pažeidimą.


2. Trombolizė. Per pirmąsias 4,5 val. nuo simptomų pradžios gali būti skiriami vaistai (pvz., alteplazė), ištirpinantys krešulį ir atstatantys kraujotaką.


3. Trombektomija. Jei didelė arterija užsikimšusi, per kateterį mechaniškai pašalinamas krešulys (dažniausiai iki 6 val. nuo pradžios, kai kuriais atvejais – iki 24 val.).


4. Antitrombozinė terapija. Skiriami kraujo krešėjimą mažinantys vaistai (aspirinas, klopidogrelis, antikoaguliantai), kad būtų išvengta naujų insultų.


5. Kraujo spaudimo, cholesterolio ir cukraus kontrolė. Gydoma hipertenzija, hipercholesterolemija ir cukrinis diabetas.


6. Reabilitacija. Po ūmios stadijos skiriama fizioterapija, logopedo, ergoterapeuto ar psichologo pagalba, siekiant atkurti prarastas funkcijas.


7. Gyvensenos korekcija. Svarbu mesti rūkyti, koreguoti mitybą, didinti fizinį aktyvumą, riboti alkoholį ir laikytis gydytojo nurodymų.

Dažniausia komplikacija – judėjimo sutrikimai, kai viena kūno pusė tampa silpna arba visiškai paralyžuota, dėl ko apsunkėja savarankiškas judėjimas ir kasdienė veikla. Taip pat gali atsirasti kalbos sutrikimai – sunku tarti žodžius, suprasti kalbą ar rašyti. Jei pažeidžiamos smegenų sritys, atsakingos už regėjimą, gali pasireikšti regos sutrikimai, pavyzdžiui, matymo lauko praradimas.

Kita svarbi komplikacija – kognityviniai sutrikimai, tokie kaip atminties pablogėjimas, sutrikęs dėmesys ar mąstymas. Neretai po insulto pasireiškia emocinis nestabilumas, depresija, nerimas ar net elgesio pokyčiai.

Dėl sumažėjusio aktyvumo ar ilgalaikio gulėjimo gali išsivystyti plaučių uždegimas, šlapimo takų infekcijos, giliųjų venų trombozė ar spaudimo opos. Pažeidus rijimo funkciją, atsiranda rizika įkvėpti maisto (aspiracija), kas sukelia papildomas kvėpavimo problemas.

Esant sunkiam pažeidimui ar nepakankamai greitam gydymui, išeminis insultas gali baigtis ilgalaike negalia arba mirtimi. Ankstyvas gydymas ir reabilitacija yra būtini siekiant sumažinti šių komplikacijų tikimybę.

Pirmiausia labai svarbu kontroliuoti pagrindinius sveikatos sutrikimus, kurie didina insulto tikimybę: padidėjusį kraujospūdį, cukrinį diabetą, padidėjusį cholesterolio kiekį bei širdies ligas (ypač prieširdžių virpėjimą). Reguliarus vizitas pas gydytoją ir paskirtų vaistų vartojimas yra esminis žingsnis prevencijoje.

Didelę reikšmę turi ir gyvensenos korekcija. Rekomenduojama atsisakyti rūkymo, nes tabakas pažeidžia kraujagyslių sieneles ir spartina aterosklerozės vystymąsi. Taip pat būtina riboti alkoholio vartojimą, o kasdienybėje palaikyti reguliarų fizinį aktyvumą, pvz., vaikščioti, važinėti dviračiu ar plaukioti bent kelis kartus per savaitę.

Svarbu laikytis subalansuotos mitybos, mažinant sočiųjų riebalų, druskos ir cukraus kiekį. Dietoje turėtų dominuoti vaisiai, daržovės, neskaldyti grūdai, žuvis, liesi baltymai ir augaliniai riebalai.

Jei žmogus turi padidintą kraujo krešumo riziką (pvz., serga prieširdžių virpėjimu), gydytojas gali skirti profilaktinius antikoaguliantus (kraujo skystinamuosius vaistus).

Taip pat būtina stebėti kūno svorį, vengti streso, tinkamai ilsėtis ir užtikrinti pakankamą miegą.

Apibendrinant, insulto prevencija reikalauja ilgalaikės atsakomybės, bet šie žingsniai gali reikšmingai sumažinti susirgimo riziką ar užkirsti kelią jo pasikartojimui.