Meningitas

Meningito atsiradimo eiga priklauso nuo ligos tipo (bakterinio, virusinio, grybelinio), tačiau bendras vystymosi procesas dažniausiai vyksta tokia seka:

1. Užkrato patekimas į organizmą. Infekcijos sukėlėjas – dažniausiai bakterija ar virusas – patenka į organizmą per kvėpavimo takus, kraują arba per ausies, gerklės ar nosies uždegimus. Kartais infekcija gali išplisti ir iš kitų kūno dalių (pvz., sinusų, dantų ar ausų).


2. Infekcijos plitimas į centrinę nervų sistemą. Sukėlėjas pereina organizmo apsauginius barjerus – ypač kraujo-smegenų barjerą – ir patenka į smegenų bei nugaros smegenų dangalus (meninges), kur pradeda daugintis ir sukelia uždegiminę reakciją.


3. Uždegimo išsivystymas. Organizmo imuninė sistema reaguoja į infekciją – susidaro uždegimas, kuris sukelia padidėjusį spaudimą kaukolės viduje, patinimą ir galimų neurologinių funkcijų sutrikimą.


4. Simptomų išryškėjimas. Liga progresuoja labai greitai, todėl simptomai (karščiavimas, galvos skausmas, sprando rigidiškumas, pykinimas) dažnai atsiranda per kelias valandas ar dienas nuo užsikrėtimo.


5. Komplikacijų rizika. Negydomas meningitas gali sukelti rimtų pasekmių – traukulius, sąmonės sutrikimus, klausos praradimą, insultą ar net mirtį. Dėl to labai svarbu greita diagnostika ir gydymas.

Bakterinis meningitas dažniausiai progresuoja žaibiškai ir kelia didžiausią pavojų, todėl kiekvienas įtarimas turi būti vertinamas skubiai.

• Bakterinės infekcijos. Dažniausia ir pavojingiausia meningito priežastis. Sukėlėjai gali būti: Neisseria meningitidis (meningokokas), Streptococcus pneumoniae (pneumokokas), Haemophilus influenzae. Šios bakterijos dažniausiai plinta oro lašeliniu būdu ir pirmiausia sukelia viršutinių kvėpavimo takų infekcijas, kurios gali išplisti į smegenų dangalus.


• Virusinės infekcijos. Lengvesnės formos meningitą dažnai sukelia enterovirusai (pvz., ECHO, Coxsackie), herpes virusai ar gripo virusai. Virusinis meningitas yra dažnesnis nei bakterinis ir dažniausiai praeina be ilgalaikių pasekmių.


• Grybelinės infekcijos. Retesnė priežastis, pasitaikanti daugiausia žmonėms su nusilpusia imunine sistema (pvz., sergantiems ŽIV/AIDS ar po organų transplantacijos). Dažniausias sukėlėjas – Cryptococcus genties grybeliai.


• Parazitinės ir neinfekcinės priežastys. Nors rečiau, meningitą gali sukelti parazitai (pvz., Naegleria fowleri) arba autoimuninės reakcijos, onkologinės ligos, vaistai ar galvos traumos.


• Infekcijos plitimas iš kitų organizmo vietų. Uždegimas gali plisti iš ausų, sinusų, dantų, plaučių ar po galvos traumų bei chirurginių intervencijų, kai pažeidžiami natūralūs apsauginiai barjerai.

• Stiprus galvos skausmas


• Aukšta temperatūra (karščiavimas)


• Sustingęs ar skausmingas sprandas


• Pykinimas, vėmimas


• Jautrumas šviesai (fotofobija)


• Sąmonės sutrikimai, sumišimas, mieguistumas


• Traukuliai


• Šaltos galūnės, marmurinis odos atspalvis


• Bėrimai (ypač meningokokinės infekcijos atveju)


• Kūdikystėje – išsipūtęs momenėlis, vangumas, nuolatinis verksmas, atsisakymas maitintis

1. Kraujo tyrimai. Atliekamas bendras kraujo tyrimas, uždegimo žymenys (CRB, ENG), kraujo pasėlis – siekiama nustatyti infekcijos šaltinį ir sukėlėją.


2. Juosmens punkcija (lumbalinė punkcija). Svarbiausias tyrimas – paimamas smegenų skysčio (likvoro) mėginys, kuris leidžia nustatyti, ar yra uždegimas, koks jo pobūdis (bakterinis, virusinis, grybelinis), ir kartais net tikslų sukėlėją.


3. Galvos smegenų vaizdiniai tyrimai. Prieš punkciją gali būti atliekamas kompiuterinės tomografijos (KT) arba magnetinio rezonanso (MRT) tyrimas, ypač jei įtariamas galvos smegenų spaudimo padidėjimas ar komplikacijos.


4. Bakteriologiniai tyrimai. Jei įtariamas bakterinis meningitas, atliekami pasėliai iš kraujo ir smegenų skysčio, kad būtų galima identifikuoti bakteriją ir parinkti tinkamą antibiotiką.


5. Virusologiniai ar molekuliniai tyrimai. Jei įtariamas virusinis meningitas, atliekami PGR (PCR) tyrimai iš smegenų skysčio – ieškoma virusinės DNR/RNR.


6. Kiti tyrimai. Priklausomai nuo paciento būklės ir įtariamo sukėlėjo, gali būti atliekami tyrimai dėl tuberkuliozės, ŽIV, grybelinių infekcijų ar autoimuninių ligų.

1. Hospitalizavimas. Įtariant meningitą, pacientas dažniausiai nedelsiant guldomas į ligoninę, kad būtų užtikrinta nuolatinė stebėsena ir greitas gydymo pradėjimas.


2. Antibiotikų terapija. Jei meningitas yra bakterinės kilmės, skiriami plataus spektro antibiotikai į veną – kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti komplikacijų. Vėliau, nustačius konkretų sukėlėją, gydymas gali būti koreguojamas.


3. Antivirusinis gydymas. Esant virusiniam meningitui, lengvesniais atvejais gydymas dažniausiai yra simptominis, tačiau kai kuriais atvejais (pvz., herpes viruso sukeltu atveju) skiriami antivirusiniai vaistai.


4. Priešuždegiminiai vaistai. Gali būti skiriami kortikosteroidai (pvz., deksametazonas), siekiant sumažinti smegenų uždegimą ir spaudimą, ypač bakterinio meningito atvejais.


5. Simptominis gydymas. Gydomas karščiavimas, skausmas, pykinimas, dehidratacija – palaikoma bendra organizmo būklė.


6. Stebėjimas ir komplikacijų prevencija. Pacientas nuolat stebimas dėl traukulių, sąmonės sutrikimų, klausos ar regos pokyčių. Jei reikia, taikoma papildoma neurologinė ar intensyvioji pagalba.

Svarbu: bakterinis meningitas yra gyvybei pavojinga liga, todėl kiekviena valanda lemia. Laiku pradėtas gydymas gali visiškai išgydyti pacientą ir sumažinti komplikacijų riziką.

Negydomas arba pavėluotai gydytas meningitas gali sukelti rimtų, kartais negrįžtamų komplikacijų. Viena dažniausių yra klausos praradimas – dėl uždegimo gali būti pažeistos vidinės ausies struktūros arba nervai, atsakingi už garsų suvokimą. Kitas pavojus – traukulių atsiradimas ar net epilepsijos išsivystymas, ypač jei uždegimas paveikė smegenų žievę.

Dar viena dažna komplikacija – smegenų pabrinkimas, kuris gali lemti padidėjusį spaudimą kaukolėje, sąmonės sutrikimus ir net koma. Kai kuriais atvejais išlieka atminties, koncentracijos ar kalbos sutrikimai, ypač po sunkių ar užsitęsusių ligos atvejų. Vaikams gali sulėtėti intelektinis ar fizinis vystymasis.

Taip pat pavojingos neurologinės pasekmės, tokios kaip paralyžius, koordinacijos sutrikimai, regos praradimas. Retais atvejais išsivysto lėtinis galvos skausmas ar migreniniai epizodai, trunkantys net po pasveikimo.

Sunkiausiais atvejais, jei infekcija stipriai išplinta, gali įvykti sepsis – viso organizmo uždegiminė reakcija, kuri gali baigtis organų nepakankamumu ar net mirtimi.

Dėl šių priežasčių meningitas laikomas viena pavojingiausių infekcinių ligų – ypač svarbu jį atpažinti ir gydyti nedelsiant.

Meningito išvengti galima taikant kelias svarbias prevencijos priemones, kurios padeda apsaugoti tiek save, tiek aplinkinius. Pirmiausia – vakcinacija. Skiepai nuo pagrindinių bakterinių meningito sukėlėjų, tokių kaip meningokokas, pneumokokas ir Haemophilus influenzae B tipo bakterija, yra vienas patikimiausių būdų išvengti sunkios ligos formos. Jie ypač rekomenduojami kūdikiams, vaikams, jaunuoliams, keliaujantiems į tam tikras šalis bei žmonėms su nusilpusia imunine sistema.

Taip pat svarbu laikytis asmeninės higienos – dažnai plauti rankas, ypač po buvimo viešose vietose ar sąlyčio su sergančiais asmenimis. Meningitą sukeliantys virusai ir bakterijos dažnai plinta oro lašeliniu būdu, tad verta vengti artimo kontakto su sergančiais žmonėmis ir stiprinti imunitetą.

Kitas svarbus aspektas – infekcijų gydymas laiku. Ausų, nosies, gerklės ar kvėpavimo takų infekcijos, jei negydomos, gali komplikuotis ir sukelti meningitą, todėl būtina laiku kreiptis į gydytoją.

Rizikos grupių asmenys, pavyzdžiui, studentai gyvenantys bendrabučiuose, kariai, mažamečiai vaikai, turėtų būti ypač budrūs, nes šiose aplinkose infekcijos plinta greičiau. Tokiu atveju vakcinacija ar net profilaktiniai antibiotikai gali būti svarstomi kaip prevencinės priemonės.

Svarbiausia – šviesti visuomenę, kad būtų atpažinti pirmieji simptomai ir liga būtų gydoma kuo anksčiau. Dėl savo greitos eigos meningitas reikalauja ne tik gydymo, bet ir atsakingos prevencijos.