Plaučių uždegimas

1. Mikroorganizmų patekimą į plaučius. Bakterijos, virusai ar kiti patogenai patenka į kvėpavimo takus ir pasiekia plaučių alveoles.


2. Imuninės sistemos reakcija. Organizmas pradeda kovoti su infekcija, aktyvuodamas uždegiminį atsaką plaučių audinyje.


3. Alveolių uždegimas. Uždegimas sukelia alveolių sienelių patinimą ir užpildymą skysčiu ar pūliais.


4. Sumažėjęs dujų mainas. Užpildytos alveolės nebegali tinkamai atlikti dujų mainų, todėl sumažėja deguonies kiekis kraujyje.


5. Simptomų vystymasis. Atsiranda kvėpavimo sutrikimai, kosulys, karščiavimas ir kiti uždegimo požymiai.


6. Ligų progresavimas arba atsigavimas. Priklausomai nuo gydymo ir organizmo atsako, liga gali progresuoti arba palaipsniui išnykti.

Plaučių uždegimas atsiranda dėl mikroorganizmų – bakterijų, virusų, grybelių ar parazitų – patekimo į plaučių audinį ir sukeltos uždegiminės reakcijos.

Pagrindinės priežastys:

• Užkrėtimas oro lašeliais. Dažniausia infekcija plinta per orą, kai užsikrėtęs žmogus kosėja ar čiaudi.


• Imuninės sistemos nusilpimas. Silpna imuninė sistema (pvz., dėl lėtinių ligų, vyresnio amžiaus, medikamentų vartojimo) padidina uždegimo riziką.


• Kvėpavimo takų barjero pažeidimai. Rūkymas, užterštas oras ar kitos kvėpavimo takų ligos gali pažeisti natūralią apsaugą ir leisti patogenams lengviau patekti į plaučius.


• Bronchų obstrukcija. Sergant lėtinėmis plaučių ligomis, gali kauptis gleivės, kurios tampa terpė bakterijoms daugintis.


• Medicininės intervencijos. Intubacija, ilgalaikis gulėjimas ar kt. procedūros gali palengvinti infekcijos patekimą į plaučius.

• Kosulys, dažnai su skrepliais


• Karščiavimas ir šaltkrėtis


• Dusulys arba kvėpavimo sunkumai


• Krūtinės skausmas, ypač kvėpuojant ar kosint


• Bendras silpnumas ir nuovargis


• Padidėjęs prakaitavimas


• Apetito sumažėjimas


• Galvos skausmas


• Kartais pykinimas ir vėmimas

1. Krūtinės ląstos rentgenograma (rentgenas). Pagrindinis vaizdinis tyrimas, kuris leidžia nustatyti uždegimo židinius plaučiuose ir įvertinti ligos pobūdį.


2. Kraujo tyrimai. Vertinamas bendras kraujo vaizdas (dažnai būna padidėjęs leukocitų kiekis), uždegimo rodikliai (CRB, eritrocitų nusėdimo greitis).


3. Skreplių mikrobiologinis tyrimas. Nustatomi ligos sukėlėjai (bakterijos, virusai) ir jų jautrumas antibiotikams.


4. Pulso oksimetrija. Matuoja deguonies kiekį kraujyje, siekiant įvertinti kvėpavimo funkciją.


5. Kraujo kultūros. Naudojamos sunkesniems atvejams, norint rasti bakterinę infekciją kraujyje.


6. Bronchoskopija. Retais atvejais, jei reikalingas tiesioginis kvėpavimo takų ištyrimas ar mėginių paėmimas.

Plaučių uždegimo gydymas priklauso nuo ligos sukėlėjo, sunkumo ir paciento būklės, ir apima šias pagrindines priemones:

1. Antibiotikų terapija. Jei uždegimą sukelia bakterijos, skiriami atitinkami antibiotikai, dažnai pradedama nuo plataus spektro vaistų, vėliau koreguojama pagal mikrobiologinius tyrimus.


2. Virusinių infekcijų gydymas. Virusiniam plaučių uždegimui specifinių antibiotikų nėra, tačiau gali būti skiriami antivirusiniai vaistai, jei liga sukelta influenzos ar kitų virusų.


3. Simptominis gydymas. Skausmą ir karščiavimą mažinantys vaistai (pvz., paracetamolis, ibuprofenas), kosulį lengvinantys preparatai, skysčių vartojimas ir poilsis.


4. Kviepavimo terapija. Esant kvėpavimo sutrikimams, gali būti skiriamas deguonies gydymas arba kvėpavimo pratimai.


5. Hospitalizacija. Sunkiems atvejams, ypač senyviems ar su gretutinėmis ligomis pacientams, gali prireikti gydymo ligoninėje.


6. Papildomos priemonės. Reikalingos, jei vystosi komplikacijos – pvz., antibiotikai pagal papildomas infekcijas, fizioterapija ar chirurginės intervencijos.

Laiku pradėtas ir tinkamai parinktas gydymas paprastai užtikrina greitą pasveikimą ir sumažina komplikacijų riziką.

Plaučių uždegimas gali sukelti įvairias komplikacijas, ypač jei liga nėra tinkamai gydoma ar pacientas turi gretutinių sveikatos problemų. Viena dažniausių komplikacijų yra plaučių abscesas – supūliavęs židinys plaučiuose, kuris gali reikalauti ilgalaikio gydymo ar chirurginio pašalinimo. Taip pat gali išsivystyti pleuritas – uždegimas pleuros, sukeliantis skausmą ir kvėpavimo sunkumus.

Kita komplikacija – pleurinis efuzija, kai kaupiamas skystis tarp plaučių ir krūtinės sienos, spaudžiantis plaučius ir trukdantis kvėpavimui. Infekcija gali plisti į kraują, sukeldama sepsį – gyvybei pavojingą būklę. Sunkus plaučių pažeidimas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą, kai organizmas negauna pakankamai deguonies.

Kartais po uždegimo lieka lėtinis plaučių pažeidimas, pasireiškiantis randais ar kitais struktūriniais pokyčiais, kurie blogina plaučių funkciją. Silpna imuninė sistema gali leisti išsivystyti ir kitoms infekcijoms.

Pirmiausia svarbu palaikyti gerą rankų higieną, dažnai plauti rankas ir vengti tiesioginio kontakto su sergančiais žmonėmis, ypač per sezoninius virusinius infekcijų protrūkius.

Rekomenduojama pasiskiepyti nuo gripo ir pneumokokinės infekcijos, nes šios ligos dažnai komplikuojasi plaučių uždegimu.

Svarbu laikytis subalansuotos mitybos, kuri stiprina imuninę sistemą, ir užtikrinti pakankamą poilsį bei miegą.

Vengti rūkymo ir kitų kvėpavimo takus dirginančių veiksnių, kurie silpnina natūralią apsaugą.

Reguliarus fizinis aktyvumas padeda stiprinti kvėpavimo sistemą ir bendrą organizmo atsparumą infekcijoms.

Žmonėms su lėtinėmis ligomis ar nusilpusiu imunitetu svarbu laikytis gydytojų rekomendacijų ir laiku gydyti kvėpavimo takų infekcijas.

Laiku kreipimasis į gydytoją ir tinkamas gydymas padeda užkirsti kelią plaučių uždegimo vystymuisi arba komplikacijoms.