Plokščiapadystė

1. Normali plokščia pėda kūdikystėje – visi naujagimiai turi fiziologiškai plokščias pėdas dėl minkštų audinių ir nepakankamai išsivysčiusio pėdos skliauto.


2. Pėdos skliauto formavimasis vaikystėje – augant vaikui, apie 5–6 metus pėdos skliautas natūraliai ryškėja; kai kuriems vaikams jis taip ir nesusiformuoja visiškai.


3. Raumenų ar raiščių silpnumas – dėl silpnų pėdos ir blauzdos raumenų, raiščių laisvumo ar netinkamos avalynės skliautas palaipsniui nusileidžia.


4. Padidėjęs krūvis pėdoms – antsvoris, ilgas stovėjimas, netaisyklinga laikysena ar sportas be tinkamos avalynės gali spartinti deformacijos progresavimą.


5. Pėdos struktūros pokyčiai – nusileidus skliautui, pėda pasisuka į vidų (pronacija), keičiasi atraminiai taškai, didėja apkrova sąnariams.


6. Eisenos ir laikysenos pakitimai – kūnas prisitaiko prie pakitusios pėdos mechanikos, dėl to gali imti vystytis antro laipsnio poveikiai (pavyzdžiui, kelių, klubų ar stuburo disbalansas).


7. Ilgainiui gali atsirasti nuovargis ir diskomfortas – ypač ilgai vaikštant ar stovint.

Jei plokščiapadystė progresuoja, dažniausiai tai vyksta lėtai, per daugelį metų, todėl svarbu ją atpažinti anksti.

• Įgimtas pėdos skliauto neformavimasis – kai vaikystėje pėda išlieka plokščia ir skliautas nesusiformuoja iki 6–7 metų.


• Raiščių laisvumas (hipermobilumas) – kai raiščiai per silpni ar per elastingi, jie negali išlaikyti pėdos formos.


• Raumenų silpnumas ar disbalansas – ypač blauzdos ir pėdos raumenų, atsakingų už skliauto palaikymą.


• Netinkama avalynė – per minkšti ar nepakankamai atramą teikiantys batai, ypač vaikystėje.


• Antsvoris ir nutukimas – didina spaudimą pėdoms ir spartina deformacijos vystymąsi.


• Ilgalaikė apkrova – ilgas stovėjimas, vaikščiojimas ar fizinis krūvis be tinkamos atramos.


• Traumos – pėdos ar kulkšnies raiščių, raumenų ar kaulų pažeidimai gali pakeisti pėdos biomechaniką.


• Amžius – suaugus ar senstant pėdos raiščiai gali silpnėti, dėl to vystosi įgyta plokščiapadystė.


• Neurologinės ar genetinės ligos – kai kurios būklės (pvz., cerebrinis paralyžius, Dauno sindromas) padidina riziką dėl raumenų tonuso ar struktūros pokyčių.

Daugeliu atvejų plokščiapadystė išsivysto dėl kelių veiksnių derinio – tiek struktūrinių, tiek funkcinės apkrovos.

• Skausmas pėdose – ypač vidinėje pėdos pusėje, kulne ar skliauto srityje, dažniausiai po ilgo vaikščiojimo ar stovėjimo.


• Nuovargis kojose – greitas pavargimas vaikštant ar sportuojant.


• Kulkšnių, kelių ar klubų skausmas – dėl pakitusios eisenos ir pėdos padėties persiduoda apkrova į aukščiau esančius sąnarius.


• Pėdos patinimas – ypač ties vidiniu skliautu ar čiurnos srityje.


• Pėdos sukimas į vidų (pronacija) – pastebima, kad kulnas ar visa pėda linksta į vidinę pusę.


• Nusidėvėję batai iš vidinės pusės – dėl netolygios atramos batų padai greičiau susidėvi iš vienos pusės.


• Sutrikusi eisena – plokščiapadystė gali lemti platų žingsnį, „klampojimą“, nestabilią ar netaisyklingą laikyseną.


• Spazmai ar tempimas blauzdose – ypač vaikams ar paaugliams, kuriems pėdos apkrova dar didėja augant.

Simptomai dažniausiai paaštrėja fizinio krūvio metu, o pagerėja po poilsio. Vaikams dažnai pasireiškia nenoras vaikščioti ilgiau, o suaugusiems – skausmas pėdose ar nugaroje.

1. Gydytojo ortopedo apžiūra – vertinama pėdos forma stovint, einant, stovint ant pirštų; stebima, ar matomas vidinis skliautas.


2. Šlapio pėdos atspaudo testas – paprastas metodas: sudrėkinta pėda pastatoma ant popieriaus ar grindų, vertinamas atspaudo plotas – plokščia pėda palieka pilną pėdos pado kontūrą.


3. Plantograma (pėdos spaudimo tyrimas) – kompiuterinis tyrimas, įvertinantis atramos pasiskirstymą pėdoje stovint ar einant.


4. Rentgenograma – atliekama stovint, padeda įvertinti kaulų padėtį, kampus tarp kaulų ir deformacijos sunkumą.


5. Podometrija – specializuotas tyrimas su platforma, registruojančia spaudimo jėgas ir balansą; padeda parinkti ortopedinius vidpadžius.


6. Eisenos analizė (dinaminė) – vertinama, kaip plokščiapadystė veikia judėjimą, kūno ašį, kelio ir klubo padėtį.


7. Raumenų ir sausgyslių funkcijos vertinimas – ypač svarbu įvertinti užpakalinės blauzdos raumenų ir Achilo sausgyslės būklę.

Plokščiapadystės gydymas priklauso nuo deformacijos sunkumo, amžiaus ir simptomų, o tikslas – sumažinti skausmą, pagerinti pėdos funkciją ir užkirsti kelią tolimesniam blogėjimui. Gydymas dažniausiai būna konservatyvus.

1. Ortopediniai vidpadžiai – specialūs individualūs įdėklai padeda palaikyti pėdos skliautą, tolygiai paskirstyti apkrovą ir sumažinti skausmą.


2. Tinkama avalynė – patogi, standžią atramą turinti avalynė padeda stabilizuoti pėdą ir sumažinti pronaciją.


3. Kineziterapija – stiprinami pėdos, blauzdos ir čiurnos raumenys, atliekami tempimo bei pusiausvyros pratimai.


4. Masažai ir fizioterapija – gerina kraujotaką, mažina raumenų įtampą, ypač esant pėdos ar blauzdos nuovargiui.


5. Svorio kontrolė – antsvorio mažinimas sumažina spaudimą pėdoms ir sulėtina deformacijos progresavimą.


6. Vaikams – stebėjimas – iki 5–6 metų pėdos skliautas gali susiformuoti natūraliai; simptomų nebuvimo atveju dažnai gydymas nereikalingas.


7. Chirurginis gydymas (retai) – taikomas tik esant sunkiems atvejams, kai konservatyvios priemonės neveiksmingos; gali būti atliekamos sausgyslių, kaulų ar sąnarių korekcijos.

Svarbu pradėti gydymą anksti, kol pėdos struktūros dar plastiškos, o simptomai nedideli – tai padeda išvengti komplikacijų ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Plokščiapadystė, ypač negydoma ar pažengusi, gali sukelti įvairių komplikacijų, paveikiančių ne tik pėdas, bet ir visą atramos–judėjimo sistemą.

Pirmiausia, dėl pakitusios pėdos padėties atsiranda kulkšnies, kelių, klubų ar juosmens perkrova – dėl netaisyklingos atramos kūno svoris pasiskirsto netolygiai, o tai sukelia skausmą, nuovargį ir eisenos sutrikimus.

Ilgainiui gali vystytis antrinės sąnarių problemos, tokios kaip kelio sąnario pasisukimas į vidų, padidinta apkrova klubo sąnariams ir net stuburo laikysenos pakitimai – ypač vaikams ar paaugliams.

Dėl lėtinio perkrovimo išsivysto sausgyslių uždegimai (pvz., užpakalinės blauzdos raumenų), plantarinis fascitas ar Achilo sausgyslės skausmas, kuris sunkina judėjimą ir mažina fizinį aktyvumą.

Pačioje pėdoje gali formuotis kukurūzai, nuospaudos, hallux valgus (didžiojo piršto iškrypimas) ar plaktukinės kojos pirštų deformacijos, ypač jei avima netinkama avalynė.

Dėl ilgalaikio diskomforto ir skausmo mažėja fizinis aktyvumas, o tai gali lemti antsvorį, silpnėjantį raumenyną ar net psichologinį diskomfortą, ypač vaikams, kurie jaučia skirtumus nuo bendraamžių.

Šios komplikacijos dažniausiai išsivysto pamažu, todėl labai svarbu laiku atpažinti plokščiapadystę ir pradėti korekcines priemones ankstyvoje stadijoje.

Plokščiapadystės galima išvengti arba sumažinti jos išsivystymo riziką taikant ankstyvą prevenciją ir tinkamą pėdos priežiūrą, ypač vaikystėje, kai formuojasi pėdos struktūra.

Svarbiausia – rinktis tinkamą avalynę: batai turi būti patogūs, tvirti, su standžiu užkulniu, amortizuojančiu padu ir lengvu skliauto palaikymu.

Vaikams ypač svarbu vengti per minkštų ar per plačių batų.

Rekomenduojama nuo mažens skatinti fizinį aktyvumą – vaikščiojimą basomis nelygiu paviršiumi (smėliu, žole, kilimėliais), kas natūraliai stiprina pėdos raumenis ir raiščius.

Svarbu ugdyti taisyklingą laikyseną ir eiseną, ypač augančiam vaikui, stebint, ar jis nestato pėdų į vidų ar nevaikšto „klampodamas“.

Naudingi specialūs pratimai pėdoms: kamuoliuko ridenimas, pirštų sukibimas, pėdos lankstymas ir tempimas – jie stiprina pėdos skliautą palaikančius raumenis.

Reikia kontroliuoti kūno svorį – per didelė apkrova silpnina pėdos struktūras ir spartina skliauto nusileidimą.

Taip pat svarbu reguliariai tikrinti pėdų būklę, ypač jei šeimoje yra plokščiapadystės atvejų – paveldimumas didina riziką.

Ankstyvas ortopedo ar kineziterapeuto įvertinimas leidžia laiku pastebėti pakitimus ir parinkti korekcines priemones.

Laiku reaguojant galima išvengti komplikacijų ir išlaikyti sveiką pėdos biomechaniką visam gyvenimui.