Tiroiditas

1. Imuninės sistemos ar infekcijos aktyvacija. Organizmas reaguoja į infekcinį ar autoimuninį dirgiklį.


2. Skydliaukės audinio pažeidimas. Uždegimas sukelia ląstelių destrukciją arba infiltraciją limfocitais.


3. Skydliaukės hormonų išsiskyrimas į kraują. Dėl ląstelių suirimo į kraują patenka per daug hormonų – išsivysto laikina hipertirozė.


4. Laikinas hormonų nuosmukis. Po pradinio „perteklius“ stadijos dažnai seka laikinas hormonų trūkumas (hipotirozė).


5. Uždegimo slopinimas ar progresavimas. Kai kuriais atvejais uždegimas išnyksta savaime, kitais – pereina į lėtinę formą.


6. Ilgalaikiai pakitimai. Lėtinio tiroidito atveju skydliaukė gali atrofuotis arba išlikti padidėjusi, su nuolatiniu hormonų disbalansu.

Tiroiditas atsiranda dėl įvairių veiksnių, sukeliančių skydliaukės audinio uždegimą, ir jis gali būti tiek infekcinės, tiek autoimuninės, tiek fizinės ar cheminės kilmės. Pagrindinės priežastys yra šios:

• Autoimuninė reakcija. Dažniausia priežastis – organizmo imuninė sistema klaidingai puola skydliaukės ląsteles. Tai būdinga Hašimoto tiroiditui, kuris dažniausiai sukelia ilgalaikę hipotirozę.


• Virusinės infekcijos. Kai kuriais atvejais po kvėpavimo takų infekcijų (pvz., gripo, adenovirusų) išsivysto poūmis (De Quervain) tiroiditas, lydimas skausmo.


• Bakterinės infekcijos. Retesnė, bet sunki forma – ūminis pūlinis tiroiditas, kai į skydliaukę patenka bakterijos (dažniausiai vaikams ar nusilpusiems žmonėms).


• Po gimdymo. Moterims gali išsivystyti požymiams nesimptomis po gimdymo tiroiditas, susijęs su hormoniniais pokyčiais ir imuniteto pakitimais.


• Vaistai ir gydymo priemonės. Kai kurie vaistai (pvz., amiodaronas, interferonas) ir radioterapija ar radioaktyvus jodas gali sukelti uždegimą.


• Trauma ar intervencijos. Chirurginės ar punkcinės procedūros taip pat gali mechaniškai pažeisti skydliaukės audinį.

Rizikos veiksniai apima paveldimumą, lytį (moterys serga dažniau), hormoninius svyravimus (nėštumas, menopauzė) bei autoimunines ligas (pvz., 1 tipo diabetą ar vilkligę).

• Kaklo skausmas


• Kaklo srities jautrumas


• Skydliaukės padidėjimas


• Nuovargis


• Dirglumas


• Karščiavimas


• Širdies plakimas


• Prakaitavimas


• Drebulys


• Svorio pokyčiai


• Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas


• Sausa oda


• Plaukų slinkimas


• Miego sutrikimai


• Depresija ar nerimas

1. TSH (skydliaukę stimuliuojančio hormono) tyrimas. Parodo, ar skydliaukė veikia normaliai, ar yra hipo- ar hipertirozė.


2. FT4 ir FT3 (laisvųjų skydliaukės hormonų) tyrimai. Įvertina aktyvių hormonų kiekį kraujyje.


3. Anti-TPO (antitiroidinių peroksidazių antikūnai). Nustato autoimuninį uždegimą, būdingą Hašimoto tiroiditui.


4. Anti-Tg (tiroglobulino antikūnai). Papildo autoimuninės kilmės įvertinimą.


5. C reaktyvus baltymas (CRB), ENG. Parodo uždegimo lygį, ypač naudingas poūmiam tiroiditui.


6. Kaklo ultragarsas. Įvertina skydliaukės dydį, struktūrą, mazgų ar uždegimo požymius.


7. Skydliaukės scintigrafija (radioaktyvaus jodo arba technecio tyrimas). Nustato hormonų gamybos aktyvumą ir padeda atskirti tiroidito formas.


8. Fizinis kaklo apčiuopimas. Gydytojas įvertina skydliaukės skausmingumą, konsistenciją, padidėjimą.


9. BKT (bendras kraujo tyrimas). Naudingas infekcinės kilmės įtarimui ar diferencijavimui.


10. FNT (plonos adatos biopsija, jei reikia). Atliekama esant įtarimui dėl mazginio ar navikinio proceso.

Tiksli diagnozė dažnai nustatoma remiantis kelių tyrimų deriniu, atsižvelgiant į klinikinius simptomus ir hormoninius pokyčius.

1. Poūmis tiroiditas. Skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, o esant stipresniam skausmui – kortikosteroidai.


2. Hašimoto tiroiditas. Esant hipotirozei, taikoma pakaitinė hormonų terapija su levotiroksinu.


3. Po gimdymo tiroiditas. Gydymas priklauso nuo stadijos; dažnai skiriami beta adrenoblokatoriai ar hormonai.


4. Ūminis pūlinis tiroiditas. Naudojami antibiotikai ir prireikus atliekamas chirurginis gydymas.


5. Simptominis gydymas. Taikomi vaistai širdies plakimui, nerimui ar drebulio simptomams slopinti.


6. Reguliari kontrolė. Būtini periodiniai kraujo hormonų tyrimai TSH ir FT4 stebėsenai.


7. Gyvensenos korekcija. Rekomenduojama sveika mityba, poilsis ir streso vengimas.

Dauguma tiroidito formų yra valdomos ar išgydomos, tačiau kai kuriais atvejais reikia ilgalaikės hormonų terapijos, todėl svarbi nuolatinė priežiūra pas endokrinologą.

Tiroiditas, ypač negydomas ar chroniškai besitęsiantis, gali sukelti rimtų komplikacijų, susijusių tiek su hormonų disbalansu, tiek su skydliaukės audinio struktūros pakitimais. Dažniausia ilgalaikė pasekmė – nuolatinė hipotirozė, kai skydliaukė nebegamina pakankamai hormonų ir reikia visą gyvenimą vartoti pakaitinę terapiją.

Kitas galimas padarinys – mazgų ar randinio audinio formavimasis, dėl kurio skydliaukė tampa netolygios struktūros arba išsivysto gūžys (padidėjusi liauka). Tai gali lemti spaudimą aplinkinėms struktūroms – trachėjai ar stemplėi – ir sukelti kvėpavimo ar rijimo sunkumus.

Retesniais atvejais, ypač poūmio tiroidito metu, gali pasireikšti laikinoji hipertirozė, kai į kraują išsiskiria per daug hormonų, sukeldama širdies ritmo sutrikimus, prakaitavimą, svorio kritimą ar emocinį nestabilumą. Jei šis etapas negydomas, jis gali sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijas.

Autoimuninio tiroidito atveju padidėja rizika susirgti kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip celiakija, 1 tipo cukrinis diabetas ar reumatoidinis artritas.

Laiku diagnozavus ir gydant, daugumos komplikacijų galima išvengti, tačiau lėtinių formų atvejais būtina nuolatinė stebėsena ir gydytojo priežiūra.

Tiroidito visiškai išvengti ne visada įmanoma, ypač kai jis susijęs su autoimuninėmis ar genetinėmis priežastimis. Tačiau tam tikros priemonės gali sumažinti riziką arba padėti laiku užkirsti kelią uždegimo paūmėjimui. Svarbiausia – rūpintis bendra imuninės sistemos būkle ir skydliaukės veikla.

Pirmiausia svarbu vengti streso, nes ilgalaikis psichologinis ar fizinis stresas gali paskatinti autoimuninių procesų aktyvėjimą. Rekomenduojama laikytis subalansuotos mitybos, kurioje netrūksta jodo, seleno, vitamino D ir kitų mikroelementų, svarbių skydliaukės veiklai.

Infekcijų profilaktika, ypač virusinių kvėpavimo takų, taip pat gali būti svarbi, kadangi kai kurie tiroiditai prasideda po virusinių ligų. Taip pat vertėtų atsakingai vartoti vaistus – prieš pradėdami ilgalaikį gydymą (ypač amiodaronu, interferonu ar imuninę sistemą veikiančiais vaistais), pasitarkite su gydytoju dėl galimos rizikos skydliaukei.

Reguliari profilaktinė patikra pas šeimos gydytoją arba endokrinologą, ypač jei šeimoje buvo skydliaukės ligų ar sergate kitomis autoimuninėmis ligomis, leidžia laiku pastebėti funkcijos sutrikimus.

Sveikas gyvenimo būdas, mityba, streso valdymas ir medicininė priežiūra – svarbiausi žingsniai, padedantys sumažinti tiroidito riziką ar užkirsti kelią jo komplikacijoms.