Be to, juokas stimuliuoja imuninę ir nervų sistemą, malšina skausmus, mažina stresą ir normalizuoja žarnyno veikl, didina kūrybinį potencialą, gerina  sugebėjimą spręsti įvairias problemas ir netgi mūsų išvaizdą (tonizuoja veido raumenis).

Mokslininkai pažymi, kad tie žmonės, kurie nuolat slopina juoką arba taip ir neišmoksta juoktis (vadinasi, ir atsipalaiduoti), labiau rizikuoja susirgti depresija, be to, maitinasi netaisyklingai ir daug rūko.

O kaip svarbu mokėti pasijuokti iš savo klaidų ir nesėkmių... Tokiu atveju visa tai virsta teigiamomis emocijomis ir mūsų nebevargina. Juokas – tai ne tik universalus ilgaamžiškumo raktas, bet taip pat ir būdas pasiekti sveikatą ir gerovę.

Daugelyje šalių taikoma speciali juoko programa – juoko terapija. Išskiriamos dvi jos kryptys: juoko gimnastika – labai paprastų pratimų, sugalvotų indų gydytojo Madan Kataria, rinkinukas, ir vakarietiška juoko terapija, kuriai pagrindus paklojo žurnalistas Normanas Cousinsas.

Juoko terapija – šiuolaikinė psichoterapijos šaka, kurios tikslas yra paveikti sergantį kūną juoku. Vakarietiškoje juoko terapijoje naudojami išoriniai stimuliaroriai – juokeliai, anekdotai, klounados, satyros.

Tiesa, nors juokas ir naudingas, vis dėlto jo terapija gali būti taikoma toli gražu ne visiems. Pavyzdžiui, išvaržą turintiems pacientams, taip pat tiems, kurie serga akių ligomis, po chirurginių intervencijų, nereikėtų bandyti juoko terapijos, jeigu taip nepatarė gydytojas. Nėščiosioms reikėtų vengti užsitęsusio juoko. Pacientams, sergantiems tuberkulioze, lėtiniu bronchitu ir kitomis kvėpavimo takų infekcijomis, reikia imtis priemonių, kad liga kuo mažiau plistų oro lašeliniu būdu. Pagaliau net ir sveikas žmogus, jaučiantis diskomfortą juoko metu, turėtų liautis juokęsis.