Tas pats, pasirodo, yra ir su skausmo ašaromis: jos daug geriau padeda, jeigu yra, kas atjaučia, išklauso ir yra pasirengęs padėti. Žodžiu, jei jau yra poreikis išsiverkti, tai sveikiausia tą daryti ant kieno nors peties.
 
Ne nuo visų ašarų palengvėja
 
Vis dėlto, mokslininkų pastebėjimais, ne visus verkiančiuosius aplanko palengvėjimas. Atlikus eksperimentus su dideliu skaičiumi dalyvių, paaiškėjo, jog tokių tebūna iki 10 procentų. Kodėl tik tiek? Manoma, jog kaip tik dėl to, kad šalia nebūna paguodos peties. Kai greta nėra nuoširdžiai užjaučiančių draugų, o tikėjimas mus globojančiomis aukštesnėmis jėgomis ne visų vienodai stiprus, ašaros gali ir nepadėti.
 
Tą patvirtino ir tyrimas, kuriame dalyvavo 200 olandžių. Paaiškėjo, jog ašaros padėjo daugumai jų, bet ne visoms. Moterys, verkusios iš baimės arba depresijos, prisipažino, kad po to jų savijauta, priešingai – pablogėdavo. Kodėl taip nutinka, kol kas nežinoma. Gali būti, kad žmonių, kamuojamų depresijos ar nerimo, ašaros neveikia taip, kaip kitų.
 
Tačiau visiškai neverkti kenkia sveikatai. Žmonės, kurie neverkia, gerokai dažniau kenčia nuo sunkių nervinių sutrikimų ir psichikos ligų.
 
O paraudojus iš širdies 15 minučių, teigiama, galima sumažinti įtampą, susikaupusią per visus metus! Išvada: ašaros, nepriklausomai nuo jų kilmės, turi daug daugiau privalumų negu trūkumų.