Apie savižudybę galvojantį žmogų dažnai užklumpa liūdesys, pyktis, gėda, neviltis, vienišumas, menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmai, sutrinka miegas (kartais miegama per mažai, o kartais per daug), nustojama rūpintis asmens higiena, išvaizda, nustojama domėti seksu, staigiai pasikeičia maitinimosi įpročiai. Kartais žmogus netenka apetito, o kartais būna atvirkščiai – jis padidėja.  
 
Kaip kalbėtis?
 
Pasak A. Remeikytės, kalbėtis su draugu ar šeimos nariu apie suicidines mintis ir intensyvius jausmus yra didelis iššūkis, nes apie savižudybę galvojantys žmonės, ypač žudymosi metu, būna labai uždari, atsiskiria nuo aplinkos. „Tuomet geriausia išeitis yra tiesiog tiesiai paklausti, ar galvoja apie savižudybę. Dažnai yra nepagrįstai baiminamasi, kad klausimai apie savižudybę gali paskatinti kenčiantį žmogų šiam veiksmui, tačiau tiesa yra visiškai kitokia. Tai galimybė žmogui pradėti kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi, o tai gali silpninti savižudybės riziką. Jei jau pradėjote kalbėtis, tai pokalbio metu stenkitės akcentuoti, kad turėti sunkumų yra normalu, o ieškoti pagalbos yra stipraus žmogaus bruožas“, – pataria medicinos psichologė ir priduria, kad kalbantis svarbu jums patiems būti savimi: nuoširdžiu, klausančiu, kantriu, priimančiu ir ramiu. Leiskite asmeniui išreikšti neviltį, pyktį. Suteikite vilties, kad pagalba yra prieinama.
 
Pokalbio metu nereikėtų ginčytis, aiškinti įvairias tiesas apie gyvenimo vertybes ir priekaištauti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę. Taip pat svarbu laikykitės konfidencialumo, tačiau tuo pat metu negalima žadėti viską išlaikyti paslaptyje, nes tai susiję su pavojumi gyvybei.