Patarimai sergantiesiems Alzheimerio liga ir pacientų artimiesiems


 
Prevencija prasideda ne nuo vaistų
 
Kadangi sergančiųjų amžius kasmet vis mažėja, vaistininkė ragina visus vyresnius žmones domėtis profilaktika, kuri padėtų dar prieš susergant.
 
„Bet koks atminties suprastėjimas jau yra signalas. Kai tik pradedate pamiršti draugų vardus ar kitas kasdienes detales, net jei jaučiatės puikiai, tai prastas ženklas. Saugantis nuo to, galima gerti gydytojo paskirtus kraujagysles plečiančius preparatus bei vitaminus, vaistinėje pasitikrinus jų suderinamumą su kitais vartojamais vaistais. Nustatyti, ar sergama Alzheimeriu, gali tik gydytojas, tačiau imtis prevencinių priemonių derėtų kiekvienam vyresniam žmogui“, – aiškina „Gintarinės vaistinės“ specialistė.
 
Svarbiausias patarimas – nemeluoti pačiam sau. Prastėjanti atmintis gali signalizuoti labai rimtus sutrikimus, kurių išsigydyti savo jėgomis nepavyks, o ir bandyti nepasitarus su profesionalais – labai nenaudinga.
 
Patarimai jau sergantiems
 
Be atmintiems ir motorikos susilpnėjimo ligoniams būdinga ir staigi nuotaikų kaita, dėl kurios vieną akimirką žmogus gali atrodyti ne tik ramus, bet ir apatiškas, o jau po kelių sekundžių be jokios priežasties tapti piktas ir agresyvus. Todėl ši liga tampa didžiuliu iššūkiu ne vien ja sergantiems, bet ir artimiesiems.
 
Norint palengvinti naštą, raginama kasdienybėje įvesti aiškią rutiną. Ligonį turėtų prižiūrėti tie patys asmenys, jis turėtų praustis, valgyti ir keltis tuo pačius metu, visuomet palikti daiktus ten pat ir t.t.
 
„Ankstyvesnėse stadijose jokiu būdu negalima pradėti už žmogų daryti jo darbų. Dažnai artimieji nori už ligonį ruošti maistą, perimti jo atsakomybes tvarkant namus ir kitas atsakomybes, nes taip šis turės mažiau vargo. Tačiau tai turės atvirkščią efektą. Norint ilgiau išlaikyti žmogaus protą guvų, jam reikia kartoti įprastus veiksmus ir versti jo smegenis nuolat veikti, kitaip žmogus tiesiog greičiau pradės užmiršti, kas jis yra“, – aiškina Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos prezidentė D. Vadauskaitė.

3 psl. »

Komentarai