AIDS

1. Pirminė (ūminė) ŽIV infekcija. Praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo, virusas sparčiai dauginasi organizme. Imuninė sistema reaguoja į jį, todėl gali pasireikšti į gripą panaši būklė, tačiau dalis žmonių šio etapo visiškai nejaučia. Virusas greitai pasiekia limfmazgius ir kraują.


2. Latentinė (besimptomė) stadija. Po pradinio etapo prasideda laikotarpis, kuris gali trukti 5–10 metų ar ilgiau. Per šį laiką žmogus jaučiasi gerai, bet ŽIV toliau tyliai dauginasi ir palaipsniui naikina CD4 (T pagalbinių) ląsteles, kurios svarbios imuninei gynybai.


3. Imuninės sistemos silpnėjimas. Virusui toliau plintant, CD4 ląstelių kiekis mažėja, organizmas tampa vis labiau pažeidžiamas infekcijoms ir navikams. Atsiranda pirmieji susilpnėjusio imuniteto požymiai, pavyzdžiui, dažnos ar sunkios infekcijos.


4. AIDS stadija. AIDS diagnozuojama, kai CD4 ląstelių kiekis kraujyje nukrinta žemiau nustatyto ribinio lygio (paprastai <200 ląstelių/µl) arba atsiranda viena ar daugiau sunkių opurtunistinių infekcijų (pvz., plaučių uždegimas, tuberkuliozė, tam tikri vėžiniai susirgimai). Šiame etape imuninė sistema stipriai pažeista.

1. ŽIV užsikrėtimas. ŽIV plinta per užkrėstus kūno skysčius: kraują, spermą, makšties sekretą, motinos pieną. Dažniausiai tai nutinka per lytinį kontaktą be apsaugos, bendrų švirkštų naudojimą, užkrėstų kraujo preparatų perpylimą (retais atvejais) arba motinos perdavimą vaikui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.


2. Viruso patekimas į imuninę sistemą. Patekęs į organizmą, ŽIV atakuoja ir dauginasi CD4 T limfocituose – tai svarbios imuninės sistemos ląstelės, atsakingos už apsaugą nuo infekcijų.


3. Laipsniškas imuninės sistemos silpnėjimas. Per keletą metų (jei nėra gydoma) virusas lėtai naikina CD4 ląsteles, o imuninė sistema vis mažiau pajėgi gintis nuo ligų.


4. AIDS išsivystymas. AIDS diagnozuojama, kai CD4 ląstelių kiekis kraujyje sumažėja iki kritinio lygio (paprastai <200 ląstelių/μl) arba pasireiškia sunkios opurtunistinės infekcijos ar vėžiniai susirgimai. Tai rodo, kad imuninė sistema nebegali apsaugoti organizmo.

• Nuolatinis silpnumas ir nuovargis.


• Greitas svorio kritimas be aiškios priežasties.


• Užsitęsęs karščiavimas (daugiau nei 10 dienų).


• Naktinis prakaitavimas.


• Dažnos ar sunkios infekcijos, pvz., plaučių uždegimas, burnos ar stemplės kandidozė.


• Patinę limfmazgiai, ypač kakle, pažastyse ar kirkšnyse.


• Lėtinis viduriavimas.


• Odos bėrimai, opos ar žaizdos, kurios negyja.


• Sutrikęs kvėpavimas ar nuolatinis kosulys.


• Atminties sutrikimai, sumišimas, dėmesio stoka (kai virusas paveikia nervų sistemą).

Šie simptomai paprastai atsiranda ne iš karto, o po kelių metų nuo užsikrėtimo ŽIV, kai liga pereina į AIDS stadiją. Dėl to reguliari diagnostika ir gydymas yra gyvybiškai svarbūs.

• ŽIV antikūnų ir antigenų tyrimas. Tai pirmasis žingsnis – kraujo tyrimas, kuris nustato, ar organizme yra antikūnų prieš ŽIV ar pats viruso antigenas (p24). Jei testas teigiamas, diagnozei patvirtinti atliekami papildomi tyrimai.


• PGR (polimerazės grandininės reakcijos) testas. Nustatomas tikslus virusinės apkrovos (ŽIV kiekio kraujyje) lygis. Tai leidžia įvertinti, kaip aktyviai virusas dauginasi.


• CD4 ląstelių skaičiaus tyrimas. Vertinama imuninės sistemos būklė. Kai CD4 kiekis sumažėja žemiau 200 ląstelių/µl, diagnozuojama AIDS stadija. Sveikam žmogui šis skaičius paprastai būna nuo 500 iki 1500.


• Oportunistinių infekcijų tyrimai. Atliekami papildomi tyrimai dėl infekcijų, kurios pasireiškia esant nusilpusiam imunitetui:krūtinės ląstos rentgenograma (įtariant plaučių uždegimą); tyrimai dėl tuberkuliozės, kandidozės, citomegalo viruso, toksoplazmozės; kraujo, išmatų ar skreplių pasėliai.


• Bendras kraujo tyrimas ir biocheminiai rodikliai. Įvertinami bendri sveikatos rodikliai – hemoglobino lygis, kepenų ir inkstų funkcija, elektrolitai.


• Smegenų ar nugaros smegenų skysčio tyrimas (esant neurologiniams simptomams). Gali būti atliekamas juosmens punkcija, jei įtariamas ŽIV poveikis centrinei nervų sistemai.

AIDS gydymas yra nukreiptas ne į pačios būklės „išgydymą“, bet į ŽIV viruso slopinimą ir imuninės sistemos palaikymą. Pagrindinis tikslas – neleisti ligai progresuoti ir pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Gydymas yra ilgalaikis, tačiau šiuolaikinės priemonės leidžia daugeliui žmonių su AIDS gyventi visavertį ir produktyvų gyvenimą.

1. Antiretrovirusinė terapija (ART). Tai pagrindinis AIDS gydymo metodas. Skiriami kelių vaistų deriniai, kurie slopina ŽIV dauginimąsi organizme. Nors šie vaistai neišgydo ligos, jie gali sumažinti viruso kiekį iki neaptinkamo lygio ir taip apsaugoti imuninę sistemą nuo tolesnio silpnėjimo. Gydymą rekomenduojama pradėti kuo anksčiau, net jei dar nėra jokių simptomų.


2. Infekcijų gydymas ir prevencija. AIDS stadijoje žmogaus organizmas tampa labai jautrus įvairioms vadinamosioms oportunistinėms infekcijoms. Jos gydomos specialiais antivirusiniais, antibakteriniais ar priešgrybeliniais vaistais. Kai CD4 ląstelių kiekis kraujyje smarkiai sumažėjęs, gydytojas gali skirti ir profilaktinių vaistų, siekiant užkirsti kelią šių infekcijų atsiradimui.


3. Imuninės sistemos stebėjimas. Reguliariai atliekami kraujo tyrimai – matuojamas CD4 ląstelių skaičius ir virusinė apkrova. Tai padeda įvertinti, kaip organizmas reaguoja į gydymą ir ar reikia koreguoti vaistų schemą.


4. Gyvensenos koregavimas. Sveika mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių vengimas (ypač rūkymo ir alkoholio) stiprina bendrą organizmo būklę ir padeda imuninei sistemai. Taip pat svarbu išvengti streso, kuris silpnina organizmo apsaugą.


5. Psichologinė ir socialinė pagalba. Diagnozė gali sukelti emocinį stresą, nerimą ar izoliacijos jausmą. Dėl to svarbi ne tik šeimos ir artimųjų parama, bet ir galimybė gauti psichologinę konsultaciją ar pagalbą iš bendruomenės, paramos grupių ar sveikatos priežiūros specialistų.

• Oportunistinės infekcijos. AIDS susilpnina imuninę sistemą tiek, kad organizmas tampa neatsparus įprastoms infekcijoms. Dažniausiai pasitaiko plaučių uždegimas (ypač Pneumocystis jirovecii), tuberkuliozė, grybelių sukeltos infekcijos (pvz., kandidozė), toksoplazmozė ar citomegalo virusas.


• Vėžiniai susirgimai. Sergantieji AIDS turi didesnę riziką susirgti tam tikromis vėžio formomis, pavyzdžiui, Kaposi sarkoma, limfoma ar gimdos kaklelio vėžiu. Tai vadinamieji AIDS susiję navikai, atsirandantys, kai imuninė sistema nebesugeba slopinti ląstelių pakitimų.


• Neurologiniai sutrikimai. Virusas gali paveikti centrinę nervų sistemą. Pasireiškia atminties silpnėjimas, dėmesio sutrikimai, koordinacijos problemos, demencija, o kai kuriais atvejais – traukuliai ar net psichozės.


• Virškinimo sistemos problemos. Gali atsirasti lėtinis viduriavimas, žarnyno infekcijos, kepenų ar kasos funkcijos sutrikimai, kurie vargina kasdien ir lemia bendrą išsekimą.


• Kūno išsekimas (kaheksija). Dėl nuolatinio infekcijų poveikio, prasto maisto pasisavinimo ir medžiagų apykaitos pokyčių pacientai netenka daug svorio, silpsta raumenys, atsiranda energijos stoka.


• Širdies ir kraujagyslių ligos. AIDS ir ilgalaikis ŽIV poveikis didina širdies ligų riziką, o kai kurie antiretrovirusiniai vaistai taip pat gali turėti įtakos cholesterolio ar kraujospūdžio pokyčiams.


• Psichologinės komplikacijos. Dėl lėtinio streso, socialinės stigmos ir nuolatinio ligos valdymo krūvio gali pasireikšti depresija, nerimas, izoliacija ar net savižudybės rizika.

Šios komplikacijos dažniausiai pasireiškia tada, kai liga pažengusi ir nėra gydoma. Tačiau laiku pradėtas ir nuolat taikomas gydymas gali jų išvengti arba ženkliai atitolinti.

Norint išvengti AIDS, būtina užkirsti kelią užsikrėtimui ŽIV virusu, kuris ir lemia šios būklės vystymąsi. Kadangi AIDS yra pažengusi, negydoma ŽIV infekcijos stadija, jos prevencija prasideda nuo saugaus elgesio ir informuotumo:

Naudokite apsaugos priemones. Lytinių santykių metu visada naudokite prezervatyvus – tai viena veiksmingiausių priemonių nuo ŽIV perdavimo. Svarbu saugotis ne tik vaginalinio, bet ir analinio bei oralinio kontakto metu, ypač esant gleivinės pažeidimams.

Venkite adatų ir švirkštų dalijimosi. Niekada nesidalinkite švirkštais ar kitomis aštriomis priemonėmis – tai vienas dažniausių viruso perdavimo kelių tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų.

Reguliariai tikrinkitės. Jeigu turite rizikos veiksnių (neapsaugoti santykiai, naujas partneris, kontaktas su krauju), atlikite ŽIV testą. Ankstyvas nustatymas leidžia laiku pradėti gydymą ir užkirsti kelią ligos progresavimui.

Jei esate rizikos grupėje – apsvarstykite PrEP. Tai profilaktinė antiretrovirusinė terapija, skiriama žmonėms, kurie neturi ŽIV, bet turi didesnę tikimybę užsikrėsti. Tinkamai vartojant, ši priemonė gali sumažinti užsikrėtimo riziką iki minimumo.

Užtikrinta kraujo donorystė. Visose sveikatos priežiūros įstaigose privaloma tikrinti donorų kraują, bet saugumas dar labiau padidėja, jei žmonės renkasi tik sertifikuotas ir patikimas gydymo įstaigas.

Nėščiosios priežiūra. ŽIV infekuotos nėščiosios, gavusios tinkamą gydymą nėštumo ir gimdymo metu, gali išvengti viruso perdavimo kūdikiui, o žindymas gali būti keičiamas alternatyviu maitinimu.

Švietimas ir stigma mažinimas. Kuo daugiau žmonių supranta, kas yra ŽIV ir AIDS, kaip jie plinta ir kaip neplinta, tuo labiau mažėja rizika. Atviras bendravimas, švietimas ir stigmatizacijos mažinimas – taip pat prevencijos dalis.

Svarbiausia: AIDS yra išvengiama liga. Tinkamas informuotumas, atsakingas elgesys ir, jei reikia, medicininė apsauga – tai pagrindiniai žingsniai užkertant kelią ne tik AIDS, bet ir ŽIV plitimui apskritai.