Karpos

1. Viruso patekimas į odą. Karpas sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kuris patenka į odą per mikroskopinius pažeidimus – įpjovimus, nubrozdinimus ar įtrūkimus. Virusas ypač lengvai įsiskverbia drėgnoje aplinkoje, pavyzdžiui, baseinuose, sporto salėse, pirtyse ar per tiesioginį kontaktą su kito žmogaus oda ar užkrėstais paviršiais.


2. Ląstelių infekavimas. Patekęs į viršutinį odos sluoksnį (epidermį), virusas užkrečia odos ląsteles (keratinocitus) ir pradeda skatinti jų per didelį dauginimąsi.


3. Lėta darinio formacija. Užkrėstos ląstelės pradeda netipiškai augti, todėl per kelias savaites ar mėnesius susiformuoja kietas, šiurkštus darinys – karpa. Procesas dažniausiai būna neskausmingas ir be uždegimo, todėl žmogus kurį laiką gali net nepastebėti augančios karpos.


4. Darinio plitimas. Viena karpa gali likti izoliuota, tačiau dažnai dėl braižymo ar trynimosi virusas išplinta į kitas odos vietas – susiformuoja naujos karpos, ypač rankų, kojų ar veido srityse.


5. Imuninė reakcija. Kai kuriais atvejais organizmas sugeba savaime atpažinti ir pašalinti virusą, todėl karpos išnyksta be gydymo per kelis mėnesius ar metus. Tačiau kai kuriais atvejais jos išlieka ilgai, ypač esant nusilpusiam imunitetui.

Ši eiga rodo, kad nors karpos iš pažiūros yra paprasti odos dariniai, jų susidarymas – tai konkretaus viruso poveikio ir organizmo atsako rezultatas, priklausantis nuo daugelio veiksnių: imuninės sistemos būklės, higienos, kontakto su infekuota aplinka ar oda.

• Užsikrėtimas žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Yra daugiau kaip 100 skirtingų ŽPV tipų, tačiau tik dalis jų sukelia karpas. Virusas plinta tiesioginiu kontaktu su užkrėsta oda arba netiesiogiai – per užkrėstus daiktus, paviršius (pvz., grindis baseine, sporto salėje, rankšluosčius, avalynę).


• Odos pažeidimai. Smulkūs odos įtrūkimai, nubrozdinimai ar įpjovimai sudaro palankias sąlygas virusui patekti į odą ir prasiskverbti į gilesnius sluoksnius.


• Drėgna ir šilta aplinka. Karpos dažniau atsiranda, kai oda ilgai būna drėgna – pavyzdžiui, vaikštant basomis viešose vietose (baseinuose, dušuose), kur virusas išlieka gyvybingas.


• Silpnesnė imuninė sistema. Žmonės, kurių imuninė sistema yra nusilpusi (dėl streso, ligų, tam tikrų vaistų), yra imlesni ŽPV infekcijai ir dažniau serga karpomis.


• Amžius ir odos jautrumas. Karpos dažniausiai pasitaiko vaikams ir paaugliams, nes jų imuninė sistema dar nėra pilnai išvystyta, o oda – jautresnė. Taip pat rizika didėja žmonėms, turintiems odos ligų ar alergijų.


• Savarankiškas viruso plitimas. Karpos gali plisti ant to paties žmogaus odos – perbraukus ar nugramdžius vieną karpą, virusas gali patekti į sveikas vietas ir formuoti naujus darinius.

Šios priežastys rodo, kad karpos yra ne tik estetinė, bet ir infekcinė odos problema, todėl svarbu žinoti, kaip virusas plinta, ir imtis prevencijos priemonių.

Daugeliu atvejų specialūs tyrimai karpoms nustatyti nėra būtini, nes jas galima atpažinti pagal tipišką išvaizdą. Tačiau kai kuriose situacijose gydytojas gali rekomenduoti papildomą ištyrimą. Štai kokiais atvejais ir kokie tyrimai gali būti taikomi:

1. Vizualinė apžiūra. Dermatologas arba šeimos gydytojas dažniausiai nustato karpas apžiūros metu – vertinamas jų dydis, forma, spalva, paviršiaus struktūra ir vieta.


2. Dermatoskopija. Jei išvaizda neįprasta, gydytojas gali naudoti dermatoskopą – optinį prietaisą, leidžiantį detaliau apžiūrėti odos darinius ir atskirti juos nuo kitų odos ligų (pvz., apgamų ar odos vėžio).


3. Biopsija. Retais atvejais, kai darinys įtartinas arba sparčiai kinta, gali būti atliekama odinio mėginio biopsija, siekiant atmesti kitas ligas – ypač bazinių ląstelių karcinomą ar melanomą.


4. Tyrimai dėl ŽPV tipų (labiau taikomi lytinių organų karpoms). Jei įtariama, kad karpos yra susijusios su aukštos rizikos žmogaus papilomos viruso padermėmis (pvz., lytinių organų srityje), gali būti atliekamas ŽPV DNR testas.


5. Imuninės sistemos įvertinimas. Jei karpos plinta labai greitai, atsinaujina nepaisant gydymo arba jų atsiranda daug, gydytojas gali įtarti imuninės sistemos susilpnėjimą ir rekomenduoti bendrą kraujo tyrimą ar siuntimą imunologo konsultacijai.

1. Vaistiniai preparatai nuo karpų. Dažniausiai naudojami tepalai ar tirpalai su salicilo rūgštimi, pieno rūgštimi ar trichloracto rūgštimi, kurie padeda suminkštinti ir palaipsniui pašalinti sukietėjusią odą. Šie preparatai tepami kasdien keletą savaičių ar mėnesių, kol karpa išnyksta.


2. Krioterapija (šaldymas skystu azotu). Tai viena iš efektyviausių procedūrų – karpa užšaldoma skystu azotu, dėl ko pažeistos ląstelės žūsta ir po kelių dienų karpa nukrenta. Procedūra gali būti kartojama kelis kartus, dažniausiai kas 1–2 savaites.


3. Lazerinė terapija. Jei kitos priemonės neveiksmingos, naudojamas lazeris, kuris sunaikina virusu užkrėstą audinį. Šis metodas taikomas atspariems atvejams arba kai karpos atsiranda sunkiai prieinamose vietose.


4. Elektrokoaguliacija ir kiretavimas. Tai procedūra, kai karpa nudeginama elektros srove ir pašalinama specialiu įrankiu (kirete). Ji dažniausiai atliekama vietinėje nejautroje, o žaizda gyja per kelias savaites.


5. Imunoterapija. Jei karpos dažnai atsinaujina ar labai išplitusios, gydytojas gali rekomenduoti vaistus, stiprinančius imuninį atsaką, pavyzdžiui, imikvimodą ar specialias injekcijas, kurios padeda organizmui kovoti su virusu.


6. Chirurginis šalinimas. Tai retai taikomas būdas, kai karpos nepasiduoda jokiam gydymui. Procedūra atliekama vietinėje nejautroje, tačiau po jos gali likti randas.


7. Liaudiškos priemonės. Kai kurie žmonės naudoja natūralias priemones – česnaką, obuolių actą ar arbatmedžio aliejų. Nors jų veiksmingumas nėra moksliškai pagrįstas, kai kuriems pacientams jos gali padėti.

Svarbu žinoti, kad nėra vieno visiems tinkančio gydymo metodo – efektyvumas priklauso nuo karpos tipo, vietos, dydžio ir žmogaus imuninės sistemos. Gydymas dažnai reikalauja kantrybės, nes virusą sunaikinti nėra lengva, o karpos gali atsinaujinti. Patariama visada pasitarti su gydytoju prieš pradedant gydymą savarankiškai.

Nors karpos dažniausiai yra nekenksmingos, jos gali sukelti tam tikrų komplikacijų, ypač jei lieka negydomos ar yra nuolat dirginamos. Štai pagrindinės galimos problemos:

• Plitimas į kitas kūno vietas. Viena dažniausių komplikacijų – karpos išplitimas į aplinkines odos vietas. Perbraukus ar subraižius karpą, virusas gali patekti į kitą odos vietą ir suformuoti naują darinių židinį.


• Užkrėtimas kitų žmonių. Karpos yra užkrečiamos, todėl gali būti perduotos kitiems per tiesioginį odos kontaktą arba per užkrėstus daiktus (rankšluosčius, avalynę, grindų paviršius baseinuose). Tai ypač aktualu šeimose ar bendrose patalpose.


• Estetinis diskomfortas. Karpos ant matomų kūno vietų (pvz., veido, rankų, kaklo) gali sukelti psichologinį diskomfortą, ypač vaikams ar paaugliams. Jos dažnai sukelia gėdą, mažina pasitikėjimą savimi.


• Skausmas. Tam tikros karpos, ypač padų srityje (vadinamosios pado karpos), gali būti skausmingos vaikštant, nes jos spaudžiamos kūno svorio. Po nagais esančios karpos taip pat gali sukelti diskomfortą ar deformuoti nagus.


• Antrinės infekcijos. Jei karpa yra nuolat traumuojama ar bandoma šalinti netinkamais būdais (pvz., plėšiant, kerpant), gali atsirasti uždegimas ar bakterinė infekcija. Oda aplink karpą gali parausti, patinti, pasidaryti skausminga, kartais net pūliuoti.


• Randų susidarymas. Po kai kurių gydymo metodų (ypač chirurginio šalinimo, elektros koaguliacijos ar netinkamai taikomų liaudiškų priemonių) gali likti randai, ypač jei oda jautri ar pažeista giliau.


• Ilgalaikis užsilaikymas ar atsinaujinimas. Kai kuriems žmonėms karpos gali neišnykti metų metus arba po sėkmingo gydymo vėl atsinaujinti, ypač jei imuninė sistema nusilpusi.

Nors karpos dažnai laikomos tik kosmetine problema, svarbu jų neignoruoti, ypač jei jos greitai plinta, sukelia diskomfortą ar nepavyksta pašalinti savarankiškai. Kreipimasis į gydytoją leidžia išvengti komplikacijų ir pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą.

Norint išvengti karpų, svarbu laikytis asmens higienos ir vengti tiesioginio kontakto su žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Kadangi šis virusas plinta per odos pažeidimus ir dažniausiai užsikrečiama viešose vietose, ypač ten, kur daug drėgmės (pvz., baseinuose, sporto salėse, bendruose dušuose), būtina avėti šlepetes ar kitą apsauginę avalynę.

Taip pat svarbu nenaudoti bendrų rankšluosčių, skutimosi reikmenų ar nagų žirklių su kitais žmonėmis. Oda turi būti sausa ir nepažeista, tad reikėtų saugotis įbrėžimų, nubrozdinimų, o atsiradus pažeidimams – juos tinkamai dezinfekuoti ir apsaugoti.

Norint apsaugoti save nuo viruso plitimo ant savo kūno, būtina neskusti ar neplėšti karpų, jei jos jau yra – taip virusas gali patekti į kitas odos vietas. Taip pat naudinga stiprinti imuninę sistemą, nes sveikas organizmas dažnai pats geba apsiginti nuo virusų ir neleisti karpoms formuotis.

Ypatingą dėmesį turėtų skirti tėvai – vaikams paaiškinti, kodėl svarbu nesidalinti avalyne, laikytis higienos, nebraižyti odos darinių. Profilaktika – tai paprasti, bet labai veiksmingi žingsniai, kurie padeda išvengti ne tik karpų, bet ir kitų virusinių odos infekcijų.