Krono liga

1. Imuninės sistemos aktyvacija. Dėl neaiškios priežasties imuninė sistema pradeda klaidingai reaguoti į žarnyno mikroflorą ar kitus aplinkos veiksnius.


2. Lėtinio uždegimo vystymasis. Žarnyno sienelėje pradeda formuotis nuolatinis uždegimas, pažeidžiantis jos giluminius sluoksnius.


3. Židininiai pažeidimai. Uždegimas dažniausiai pasireiškia židininėmis (segmentinėmis) atkarpomis – tarp sveikų sričių atsiranda pažeistos.


4. Sienelės struktūros pokyčiai. Ilgainiui dėl uždegimo žarnyno sienelė sustorėja, gali formuotis susiaurėjimai, randai ar plyšimai.


5. Komplikacijų išsivystymas. Uždegiminis procesas gali išplisti už žarnyno ribų ir sukelti fistules, abscesus ar žarnyno nepraeinamumą.


6. Banginė eiga. Liga progresuoja su paūmėjimo ir remisijos periodais – simptomai gali sustiprėti ar laikinai išnykti.

Krono liga atsiranda dėl sudėtingos imuninės, genetinės ir aplinkos veiksnių sąveikos, kuri sukelia nenormalų imuninį atsaką prieš žarnyno mikroflorą ir gleivinę. Tiksli ligos priežastis nėra iki galo žinoma, tačiau pagrindiniai veiksniai, susiję su jos atsiradimu, yra šie:

• Imuninės sistemos sutrikimai. Organizmo gynybinė sistema pradeda klaidingai atakuoti žarnyno audinius, sukeldama lėtinį uždegimą.


• Genetinis polinkis. Krono liga dažniau pasitaiko žmonėms, kurių artimi giminaičiai taip pat serga uždegiminėmis žarnyno ligomis.


• Žarnyno mikrobiotos disbalansas. Sutrikusi natūrali žarnyno bakterijų pusiausvyra gali išprovokuoti netinkamą imuninį atsaką.


• Aplinkos veiksniai. Rūkymas, nesveika mityba, antibiotikų vartojimas ankstyvame amžiuje, oro tarša ar stresas gali padidinti ligos riziką.


• Infekciniai sukėlėjai. Tam tikri virusai ar bakterijos gali išprovokuoti arba paskatinti autoimuninį procesą žarnyne.


• Imuninės brandos pokyčiai. Kai kurie mokslininkai sieja ligos pradžią su imuninės sistemos vystymosi sutrikimais vaikystėje ar paauglystėje.

Krono liga nėra užkrečiama, o jos atsiradimą dažniausiai lemia ne vienas konkretus veiksnys, bet jų visuma, sukelianti nenormalų žarnyno imuninį atsaką.

• Pilvo skausmas


• Viduriavimas (dažnai su krauju ar gleivėmis)


• Svorio kritimas


• Nuolatinis nuovargis


• Karščiavimas


• Apetito sumažėjimas


• Pilvo pūtimas ir raižymas


• Išangės pažeidimai (fistulės, įtrūkimai, abscesai)


• Sąnarių, odos ar akių uždegimai


• Augimo sulėtėjimas vaikams

1. Išsami ligos istorija ir fizinis ištyrimas. Įvertinami simptomai, bendra būklė, mitybos pokyčiai, išangės sritis.


2. Bendras kraujo tyrimas (BKT). Nustatomas uždegimas, mažakraujystė ar infekcijos požymiai.


3. CRB ir ENG. Uždegimo žymenys, padedantys įvertinti ligos aktyvumą.


4. Išmatų tyrimas (kalprotektinas, pasėliai). Parodo žarnyno uždegimą ir padeda atmesti infekcinį viduriavimą.


5. Kolonoskopija su biopsija. Svarbiausias tyrimas, leidžiantis tiesiogiai apžiūrėti žarnyną, įvertinti pažeidimus ir paimti audinio mėginius.


6. Endoskopija (jei pažeista viršutinė virškinamojo trakto dalis). Vertinama skrandžio ir dvylikapirštės žarnos būklė.


7. Pilvo ultragarsas. Parodo žarnyno sienelės sustorėjimą, skysčių kaupimąsi ar komplikacijas.


8. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT enterografija). Naudojama įvertinti plonosios žarnos pažeidimus, fistules, abscesus.


9. Kompiuterinė tomografija (KT). Atliekama esant komplikacijoms ar ūmiam pilvo skausmui.


10. Serologiniai ar genetiniai tyrimai. Gali būti naudojami kaip papildomi, ypač diferencijuojant Krono ligą nuo opinių kolitų.

Diagnozė patvirtinama remiantis kelių tyrimų rezultatais, ypač kolonoskopijos ir biopsijos duomenimis.

Krono liga gydoma individualiai, atsižvelgiant į ligos sunkumą, lokalizaciją ir komplikacijas, nes tai lėtinė, bangomis pasireiškianti liga. Gydymo tikslas – sumažinti uždegimą, pasiekti ir palaikyti remisiją bei užkirsti kelią paūmėjimams ir komplikacijoms. Štai pagrindiniai gydymo principai:

1. Priešuždegiminiai vaistai. Dažniausiai skiriami aminosalicilatai (pvz., mesalazinas) – lengvesnėms ligos formoms ar paūmėjimams.


2. Kortikosteroidai. Naudojami trumpalaikiam uždegimo slopinimui aktyvios ligos fazėje (pvz., prednizolonas), bet netinka ilgalaikiam vartojimui.


3. Imunomoduliatoriai. Vaistai, tokie kaip azatioprinas ar metotreksatas, padeda palaikyti ilgalaikę remisiją slopindami per aktyvią imuninę sistemą.


4. Biologinė terapija. Skiriami biologiniai vaistai (pvz., infliksimabas, adalimumabas), kurie veikia specifinius uždegimo faktorius ir taikomi vidutinėms ar sunkioms ligos formoms.


5. Antibiotikai. Naudojami esant infekcinėms komplikacijoms, fistulėms ar abscesams.


6. Mitybos terapija. Kai kuriais atvejais taikoma enterinė mityba ar specialios dietos siekiant sumažinti žarnyno dirginimą.


7. Chirurginis gydymas. Atliekamas, kai gydymas vaistais neefektyvus arba atsiranda komplikacijos (fistulės, stenozės, abscesai) – dažniausiai pašalinamos pažeistos žarnos dalys.


8. Vitaminų ir mikroelementų papildai. Dėl prasto maistinių medžiagų pasisavinimo gali būti reikalingas vitamino B12, geležies, vitamino D ar folio rūgšties papildymas.


9. Psichologinė pagalba. Lėtinė liga gali sukelti emocinį stresą, todėl svarbus psichologinis palaikymas ar terapija.


10. Reguliari gydytojo priežiūra. Ilgalaikis stebėjimas, gydymo koregavimas ir komplikacijų prevencija yra būtina ligos valdymo dalis.

Svarbu pabrėžti, kad Krono liga nėra išgydoma visiškai, tačiau tinkamai gydant galima pasiekti ilgalaikę remisiją ir gerokai pagerinti gyvenimo kokybę.

Krono liga gali sukelti įvairias vietines ir sistemines komplikacijas, ypač jei uždegimas nėra tinkamai kontroliuojamas. Kadangi ši liga pažeidžia visus žarnyno sienelės sluoksnius, dažnai formuojasi fistulės – nenormalūs kanalai tarp žarnyno ir kitų organų ar odos, ypač tiesiosios žarnos srityje. Taip pat gali išsivystyti abscesai – pūlių sankaupos, sukeliančios skausmą, karščiavimą ir infekcijos riziką.

Dar viena dažna komplikacija – žarnyno stenozės arba susiaurėjimai, atsirandantys dėl lėtinio uždegimo ir randėjimo, kurie gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, pasireiškiantį stipriu pilvo skausmu, vėmimu ir pūtimu. Ilgainiui Krono liga gali pažeisti ir žarnyno gleivinę tiek, kad padidėja žarnyno vėžio rizika, ypač jei liga trunka daugelį metų.

Be žarnyno pažeidimų, Krono liga gali sukelti nežarnynines komplikacijas, tokias kaip odos, akių, sąnarių ar kepenų uždegimai, taip pat osteoporozę, inkstų akmenligę ir mažakraujystę dėl prasto maisto medžiagų pasisavinimo ar kraujavimo. Vaikams liga gali lemti augimo sulėtėjimą ar brendimo sutrikimus.

Nors komplikacijos gali būti rimtos, jų galima išvengti arba sumažinti riziką taikant laiku pradėtą ir nuoseklų gydymą, taip pat reguliariai stebint ligos eigą.

Krono ligos visiškai išvengti šiuo metu neįmanoma, nes tiksli jos priežastis nežinoma, o didelę reikšmę turi genetiniai ir imuniniai veiksniai. Tačiau galima sumažinti riziką susirgti ar bent jau atitolinti ligos pradžią, ypač jei yra paveldimas polinkis. Pirmiausia svarbu stiprinti žarnyno sveikatą – palaikyti subalansuotą mitybą, turtingą skaidulomis, probiotikais, vitaminais ir vengti itin perdirbto, riebaus ar uždegimą skatinančio maisto.

Rūkymas yra vienas svarbiausių žinomų rizikos veiksnių, todėl jo atsisakymas ženkliai sumažina Krono ligos riziką ir pagerina jau sergančiųjų būklę. Taip pat svarbu riboti nereikalingą antibiotikų vartojimą, ypač vaikystėje, nes jie gali sutrikdyti natūralią žarnyno mikrobiotą.

Lėtinis stresas gali išprovokuoti ar pasunkinti autoimuninius procesus, todėl naudinga išmokti valdyti įtampą – pasitelkiant fizinį aktyvumą, poilsio režimą, kvėpavimo ar atsipalaidavimo technikas.

Be to, svarbu laiku gydyti žarnyno infekcijas, stiprinti imunitetą, vengti žarnyną dirginančių medžiagų (pvz., alkoholio, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo) ir stebėti virškinimo sistemą, ypač jei šeimoje yra Krono liga sergančių asmenų.

Nors visiška prevencija neįmanoma, sveikas gyvenimo būdas, rūpinimasis virškinimo traktu ir rizikos veiksnių mažinimas gali padėti sumažinti ligos tikimybę arba sušvelninti jos eigą.