Vulvitas

Vulvitas atsiranda, kai moters išoriniai lytiniai organai – vulva – sudirginami arba užkrečiami mikroorganizmais.

Pirmiausia į organizmą patenka dirginantis ar infekcinis veiksnys, pavyzdžiui, grybeliai, bakterijos, virusai, cheminės medžiagos. Reaguodama į šį poveikį, vulvos gleivinė pradeda ginti save: plečiasi kraujagyslės, atsiranda uždegimas – paraudimas, patinimas, niežulys ar skausmas.

Laikui bėgant, jei dirgiklis išlieka ar infekcija stiprėja, simptomai paūmėja – gali atsirasti išskyros, deginimo pojūtis, net žaizdelės ar įtrūkimai. Negydant vulvito, uždegimas gali išplisti giliau arba tapti lėtinis. Tačiau nustačius priežastį ir pradėjus tinkamą gydymą, audiniai ima gyti, o simptomai pamažu nyksta.

Dėl infekcijos:

• Bakterinės (pavyzdžiui, streptokokai, stafilokokai).


• Grybelinės (dažniausiai Candida albicans).


• Virusinės (pavyzdžiui, herpes simplex virusas).


• Parazitinės (pavyzdžiui, utėlės, niežai).

Dėl dirgiklių:

• Sintetiniai ar aptempti apatiniai.


• Kvapnūs higienos produktai (muilai, servetėlės).


• Skalavimo priemonės ar intymios dezodoracijos.

Dėl alergijos: reakcijos į higienos ar skalbimo priemones.

Dėl hormoninių pokyčių: ypač vaikystėje ar menopauzės metu, kai sumažėja estrogeno.

Dėl prastos higienos arba per didelės higienos. 

• Paraudimas vulvos srityje.


• Patinimas (audinių paburkimas).


• Niežulys.


• Deginimo pojūtis.


• Skausmas, ypač liečiant ar šlapinantis.


• Nemalonus pojūtis ar diskomfortas sėdint ar vaikštant.


• Išskyros (jei prisideda infekcija).


• Nemalonus kvapas (kai yra bakterinė infekcija).


• Odos įtrūkimai ar žaizdelės (ypač jei ilgai kasoma).


• Kartais – bėrimai, paraudusios dėmės ar pūlinukai .

Įtariant vulvitą, gydytojas gali skirti šiuos tyrimus:

• Ginekologinė apžiūra – įvertinama vulvos būklė: paraudimas, išskyros, bėrimai.


• Tepinėlis iš išskyrų – nustatyti, ar yra bakterijų, grybelių (Candida), virusų ar parazitų.


• Pasėlis – mikroorganizmų auginimas ir jų jautrumo vaistams nustatymas.


• Lytiniu keliu plintančių infekcijų (LPI) tyrimai – jei įtariama infekcija (pavyzdžiui, chlamidijos, gonorėja, herpesas).


• Makšties pH tyrimas – padeda nustatyti mikrofloros pusiausvyros sutrikimus.


• Hormonų tyrimai – jei įtariamas estrogeno trūkumas (pvz., vaikams ar menopauzės metu).


• Alergijos tyrimai – jei įtariama reakcija į higienos priemones ar drabužius.

Tyrimų pasirinkimas priklauso nuo paciento amžiaus, simptomų pobūdžio ir trukmės.

Vulvito gydymas priklauso nuo to, kas sukėlė uždegimą. Gydymo tikslas – pašalinti priežastį, palengvinti simptomus ir atkurti normalų vulvos audinių būklę.

1. Priežasties pašalinimas:

• Nutraukti dirginančių medžiagų (kvapnių muilų, skalbiklių, higienos priemonių) naudojimą.


• Dėvėti laisvus, orui pralaidžius, medvilninius apatinius.


• Užtikrinti švelnią ir tinkamą intymią higieną.

2. Vaistinis gydymas:

• Antimikrobiniai vaistai – jei nustatoma bakterinė infekcija.


• Priešgrybeliniai vaistai (pavyzdžiui, klotrimazolas) – jei priežastis yra Candida.


• Antivirusiniai vaistai – jei priežastis yra, pavyzdžiui, herpes virusas.


• Hormoniniai kremai (pavyzdžiui, su estrogenu) – jei vulvitas susijęs su hormonų trūkumu (ypač vaikams ar menopauzės metu).


• Priešuždegiminiai arba raminamieji tepalai – nuo niežėjimo, dirginimo.

3. Papildomos priemonės:

• Vengti lytinių santykių gydymo metu (kad nedirgintų gleivinės).


• Sėdimos vonelės su ramunėlių ar kitų raminamųjų žolelių nuoviru (jei rekomenduoja gydytojas).


• Gerti daug skysčių, palaikyti šlapimo takų švarą.

Svarbu:

• Visada rekomenduojama pasitarti su gydytoju ginekologu, nes savarankiškas gydymas gali nepadėti arba pabloginti būklę.


• Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į amžių, priežastį ir simptomų sunkumą.

Negydant vulvito, uždegimas gali išplisti į makštį, tapti lėtinis ir sukelti nuolatinį niežėjimą ar skausmą. Gali atsirasti odos įtrūkimų, į kuriuos patenka bakterijos, sukeliančios papildomas infekcijas. Taip pat gali sutrikti šlapinimasis, lytinis gyvenimas ir pablogėti gyvenimo kokybė.

• Laikytis švelnios, bet reguliarios intymios higienos – naudoti tik vandenį arba bekvapes priemones.


• Dėvėti medvilninius, ne per ankštus apatinius drabužius.


• Vengti kvapnių muilų, servetėlių, intymių dezodorantų.


• Nenaudoti makšties plovimų (dušų), kurie sutrikdo mikroflorą.


• Keisti drėgnus drabužius po sporto ar maudynių.


• Valytis po tualeto iš priekio į galą, kad išvengti infekcijų.


• Vengti ilgalaikio trynimosi ar drėgmės intymioje srityje.


• Esant polinkiui ar jautrumui – pasitarti su gydytoju dėl tinkamų higienos ir gydymo priemonių.

Laikantis šių taisyklių, galima sumažinti vulvito atsiradimo ar pasikartojimo riziką.