Adenomiozė

Adenomiozės atsiradimo eiga vyksta palaipsniui ir dažnai nepastebimai. Pradiniame etape dalis gimdos gleivinės (endometriumo) ląstelių prasiskverbia į gimdos raumeninį sluoksnį (miometriumą). Ten šios ląstelės elgiasi taip pat, kaip ir įprastas endometriumas – reaguoja į hormoninius ciklo pokyčius.

Laikui bėgant, įaugęs audinys sukelia vietinį uždegimą, sustorėjimą bei raumeninio sluoksnio struktūros pokyčius. Dėl to gimda gali padidėti, tampa kietesnė, o jos sienelės – nelygios ar sustorėjusios.

Liga progresuoja lėtai ir ilgą laiką, ji gali nesukelti jokių pojūčių. Adenomiozė dažnai nustatoma atsitiktinai, atliekant ultragarsinį ar kitą ginekologinį tyrimą, ypač vidutinio ar vyresnio reprodukcinio amžiaus moterims.

• Gimdos sienelės pažeidimas – gimdos operacijos (pvz., cezario pjūvis, abortas, gimdos kiretavimas) gali pažeisti sienelę ir sudaryti sąlygas gleivinės ląstelėms prasiskverbti į raumeninį sluoksnį.


• Hormoniniai pokyčiai – estrogenai skatina gimdos gleivinės augimą, todėl adenomiozė dažniau pasireiškia moterims iki menopauzės, kai estrogenų lygis yra aukštesnis.


• Uždegiminiai procesai – lėtiniai gimdos ar mažojo dubens uždegimai gali pakeisti audinių struktūrą ir sudaryti sąlygas endometriumo ląstelėms migruoti į gilesnius sluoksnius.


• Gimdos vystymosi ypatumai – manoma, kad kai kuriais atvejais adenomiozė gali atsirasti dar embriono vystymosi metu, kai gimdos audiniai netinkamai formuojasi.


• Genetiniai ir imuniniai veiksniai – kai kurios moterys gali būti genetiškai linkusios į adenomiozę, o imuninės sistemos sutrikimai gali lemti netipinį audinių elgesį.

• Gausesnės ir ilgesnės menstruacijos – dažnai su krešuliais.


• Menstruacijų metu jaučiamas stiprus pilvo ar dubens skausmas – spazminis ar maudžiantis, kartais plintantis į nugarą ar kojas.


• Lėtinis dubens skausmas – jaučiamas ne tik menstruacijų metu, bet ir tarp jų.


• Skausmingi lytiniai santykiai – ypač gilesnio įsiskverbimo metu.


• Gimdos padidėjimo pojūtis – kai kuriais atvejais jaučiamas sunkumas ar spaudimas pilvo apačioje.


• Nevaisingumo sunkumai – nors ne visoms, adenomiozė gali turėti įtakos pastojimui.


• Nuovargis, silpnumas – susijęs su kraujo netekimu per gausias menstruacijas.

Kai kurios moterys nejaučia jokių simptomų, o liga nustatoma atsitiktinai atliekant ultragarsą ar kitus ginekologinius tyrimus.

Įtariant adenomiozę, gydytojas atlieka keletą tyrimų, kurie padeda patvirtinti diagnozę ir atmesti kitas galimas priežastis. Pagrindiniai tyrimai:

1. Ginekologinė apžiūra. Atliekama gydytojo kabinetuose. Gali būti pastebėta padidėjusi, minkštesnė arba skausminga gimda.


2. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija). Dažniausiai atliekamas per makštį (transvaginalinis). Gali parodyti nelygią ar sustorėjusią gimdos sienelę, cistines ertmes ar padidėjusią gimdą – tai būdinga adenomiozei.


3. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tai tikslesnis nei echoskopija vaizdinis tyrimas. Ypač naudingas, jei ultragarsas neaiškus arba reikia atskirti adenomiozę nuo kitų ligų, pavyzdžiui, miomų ar endometriozės.


4. Histeroskopija ar gimdos biopsija. Retesniais atvejais gali būti atliekama invazinė procedūra, siekiant ištirti gimdos vidų ar paimti audinių mėginį. Tačiau adenomiozė dažnai auga giliau, tad biopsija ne visuomet patvirtina diagnozę.


5. Kiti kraujo tyrimai. Gali būti atliekami bendri tyrimai (pvz., hemoglobino kiekio įvertinimas), jei yra gausios menstruacijos ar įtariama anemija.

Adenomiozės gydymas priklauso nuo moters amžiaus, simptomų stiprumo, vaiko planavimo ir bendros sveikatos. Gydymo tikslas – sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Pagrindiniai gydymo būdai:

1. Medikamentinis gydymas apima hormoninius vaistus, kurie mažina kraujavimą ir skausmą, slopina gimdos gleivinės augimą. Taip pat gali būti vartojami skausmą malšinantys vaistai.


2. Chirurginis gydymas taikomas esant sunkiai formai ar neveikiant vaistams. Efektyviausias būdas – gimdos pašalinimas. Kartais galima pašalinti tik pažeistus židinius, jei moteris nori išsaugoti vaisingumą.


3. Mažiau invaziniai metodai apima gimdos gleivinės naikinimą arba kraujagyslių, maitinančių pažeistus audinius, užblokavimą. Šie metodai taikomi individualiai.


4. Pagalbinės priemonės padeda palaikyti bendrą savijautą – tai fizinė veikla, mityba, psichologinė parama ir skausmo kontrolė kartu su pagrindiniu gydymu.

• Lėtinis dubens skausmas – ilgainiui skausmas gali tapti nuolatinis, ne tik per menstruacijas, ir paveikti kasdienę veiklą bei gyvenimo kokybę.


• Gausus kraujavimas ir mažakraujystė – stiprios ir ilgos menstruacijos gali sukelti geležies stokos anemiją, pasireiškiančią silpnumu, nuovargiu, galvos svaigimu.


• Nevaisingumas arba sunkumai pastojant – adenomiozė gali trukdyti embriono prisitvirtinimui arba išnešiojimui, nors kai kurios moterys sėkmingai pastoja.


• Padidėjusi nėštumo komplikacijų rizika – įskaitant persileidimą, priešlaikinį gimdymą ar placentos įsitvirtinimo sutrikimus.


• Gimdos padidėjimas ir spaudimas aplinkiniams organams – pažengus liga gali sukelti spaudimo jausmą, dažnesnį šlapinimąsi ar diskomfortą lytinių santykių metu.

Adenomiozės visiškai išvengti ne visada įmanoma, nes tikslios jos priežastys nėra iki galo aiškios. Tačiau tam tikros priemonės gali sumažinti riziką arba padėti ją nustatyti ankstyviau:

1. Venkite nereikalingų gimdos intervencijų – kiek įmanoma ribokite tokias procedūras kaip kiretavimai, dažni abortai ar cezario pjūviai, kurie gali pažeisti gimdos sienelę.


2. Laiku gydykite gimdos ir dubens uždegimus – lėtiniai uždegimai gali paskatinti endometriumo įaugimą į gimdos raumenis.


3. Stebėkite menstruacinį ciklą – nereguliarios, skausmingos ar labai gausios mėnesinės gali būti pirmas požymis, kad verta apsilankyti pas ginekologą.


4. Rinkitės patikimą kontracepciją – padeda išvengti nenumatytų procedūrų (pvz., abortų) ir su tuo susijusių komplikacijų.


5. Reguliariai lankykitės pas ginekologą – profilaktiniai tyrimai leidžia laiku pastebėti pokyčius gimdoje ir taikyti tinkamą gydymą.

Nors šios priemonės negarantuoja visiškos apsaugos, jos padeda sumažinti rizikos veiksnius ir užkirsti kelią ligos progresavimui.