Bakterinė vaginozė

Bakterinės vaginozės eiga dažniausiai yra lėtinė arba pasikartojanti. Ji gali prasidėti nepastebimai, palaipsniui keičiantis makšties mikroflorai. Dažnai būklė vystosi be aiškios pradžios momento.

Negydoma bakterinė vaginozė gali išlikti ilgą laiką arba kartotis net ir po sėkmingo gydymo.

Kai kuriais atvejais ji praeina savaime, tačiau dažnai reikalingas gydymas.

Eiga gali būti skirtinga – vienoms moterims tai laikina būklė, kitoms – dažnai pasikartojanti problema.

• Dažnas makšties plovimas (dušai) – išplauna gerąsias bakterijas.


• Lytinių partnerių kaita – gali paveikti bakterijų balansą.


• Antibiotikų vartojimas – sunaikina ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas.


• Hormonų pokyčiai – veikia makšties terpę.


• Netinkama higiena arba agresyvūs higienos produktai.

Trumpai tariant, bakterinė vaginozė atsiranda, kai natūrali apsauga nusilpsta, ir makštyje pradeda vyrauti bakterijos, kurios ten paprastai turėtų būti mažesniu kiekiu.

• Nemalonus kvapas – dažniausiai apibūdinamas kaip žuvies kvapas, stipresnis po lytinių santykių.


• Pilkšvos, vandeningos arba plonos makšties išskyros – dažniausiai gausesnės nei įprastai.


• Lengvas niežėjimas arba deginimas makštyje – pasitaiko ne visoms moterims.


• Dirginimo jausmas – makšties ar išorinių lytinių organų srityje.


• Pakitęs makšties pH – dažniausiai pH tampa mažiau rūgštus (aukštesnis nei 4,5).

Svarbu žinoti, kad apie pusė moterų, sergančių bakterine vaginoze, nejaučia jokių simptomų. Todėl ji dažnai nustatoma atsitiktinai, profilaktinio ar ginekologinio patikrinimo metu.

1. Ginekologinis apžiūrėjimas. Įvertinama makšties gleivinės būklė, išskyrų spalva, kiekis ir kvapas.


2. Makšties išskyrų tyrimas mikroskopu. Išskyrų tepinėlis tiriamas mikroskopu, ieškoma vadinamųjų raktinių ląstelių (epitelio ląstelės, aplipusios bakterijomis), kurios būdingos bakterinei vaginozei.


3. Makšties pH matavimas. Normalus makšties pH yra 3,8–4,5. Esant bakterinei vaginozei, pH dažniausiai padidėja (>4,5).


4. Amino kvapo testas (Whiff test). Prie išskyrų pridedama kalio hidroksido tirpalo; jei pasklinda žuvies kvapas, testas laikomas teigiamu.


5. Molekuliniai arba mikrobiologiniai tyrimai (jei reikia). Kai kuriais atvejais atliekami papildomi tyrimai, pvz., bakterijų DNR testai ar pasėlis, jei įtariamos kitos infekcijos arba diagnozė neaiški.

Šie tyrimai padeda gydytojui patvirtinti diagnozę ir atmesti kitas galimas makšties infekcijas, pvz., kandidozę ar trichomonozę.

• Antibiotikai – pagrindinis gydymas. Dažniausiai skiriamas metronidazolas arba klindamicinas, vartojami per burną arba vietiškai.


• Probiotikai – padeda atkurti sveiką makšties mikroflorą, ypač naudingi laktobacilai. Gali būti vartojami geriamai ar vietiškai.


• Gyvensenos rekomendacijos – vengti makšties plovimų, kvapnių higienos priemonių, susilaikyti nuo lytinių santykių gydymo metu, nevartoti alkoholio su kai kuriais vaistais.


• Partnerio gydymas – paprastai nereikalingas, nebent infekcija dažnai kartojasi.


• Prevencija – pasikartojimo atvejais gali būti skiriamas ilgesnis ar palaikomasis gydymas, pavyzdžiui, gelis kelis kartus per savaitę.

Bakterinė vaginozė, nors dažnai būna lengva ar besimptomė, gali sukelti rimtų komplikacijų, ypač jei negydoma arba dažnai kartojasi. Pagrindinės galimos komplikacijos:

1. Padidėjusi rizika susirgti lytiškai plintančiomis infekcijomis – įskaitant ŽIV, chlamidijų ir gonorėjos infekcijas, nes sutrikusi mikroflora silpnina natūralią apsaugą.


2. Komplikacijos nėštumo metu – bakterinė vaginozė siejama su priešlaikiniu gimdymu, priešlaikiniu vaisiaus dangalų plyšimu bei mažo svorio naujagimių gimimu.


3. Dubens uždegiminė liga (DUL) – infekcija gali plisti į gimdą, kiaušintakius ir kiaušides, sukeldama uždegimą, kuris ilgainiui gali sukelti nevaisingumą.


4. Komplikacijos po ginekologinių procedūrų – pvz., po gimdos įdėjimo, abortų ar operacijų gali padidėti infekcijų rizika.


5. Pasikartojimai – net po sėkmingo gydymo bakterinė vaginozė gali grįžti, kartais net po kelių savaičių, ir tapti lėtine problema.

Norint išvengti komplikacijų, svarbu laiku kreiptis į gydytoją, laikytis gydymo rekomendacijų ir stebėti savo makšties sveikatą.

Bakterinės vaginozės galima išvengti, jei rūpinamasi natūralios makšties mikrofloros balansu ir laikomasi tam tikrų higienos bei elgesio principų. Štai pagrindinės prevencinės priemonės:

1. Venkite makšties plovimų (dušų) – jie pašalina gerąsias bakterijas ir sutrikdo mikroflorą.


2. Nenaudokite kvapnių intymios higienos priemonių – kvapnios servetėlės, geliai ar dezodorantai gali dirginti gleivinę ir pakeisti pH.


3. Ribokite lytinių partnerių skaičių – nauji ar dažnai keičiami partneriai didina mikrofloros disbalanso riziką.


4. Naudokite prezervatyvus – jie padeda apsaugoti nuo bakterijų patekimo ir mikrofloros pokyčių.


5. Laikykitės tinkamos intymios higienos – plaukite tik išorinius lytinius organus, naudodami švelnų, neagresyvų prausiklį ar tik vandenį.


6. Venkite sintetinio, ankšto apatinio trikotažo – rinkitės orui pralaidžius, medvilninius apatinius.


7. Vartokite probiotikus, jei reikia – ypač po antibiotikų kurso ar pasikartojančių problemų, siekiant atkurti naudingų bakterijų balansą.


8. Nesinaudokite bendrai rankšluosčiais ar higienos priemonėmis – tai padeda išvengti bakterijų perdavimo.

Šios priemonės padeda išlaikyti natūralią apsaugą ir sumažinti bakterinės vaginozės riziką.