Bronchiolitas

1. Virusinė infekcija – kvėpavimo takus užkrečia virusas, dažniausiai respiracinis sincicinis virusas (RSV).


2. Uždegiminė reakcija – virusas sukelia bronchų gleivinės uždegimą ir patinimą.


3. Gleivių susidarymas – uždegimas skatina gleivių gamybą, kurios užkemša mažųjų bronchų spindį.


4. Bronchų spazmai – bronchai susitraukia, dar labiau siaurindami oro kelią.


5. Kvėpavimo sutrikimai – dėl uždegimo, gleivių ir spazmų sumažėja oro pralaidumas, atsiranda kvėpavimo pasunkėjimas.


6. Liga progresuoja – jei nesuteikiama tinkama priežiūra, gali vystytis hipoksija ir kvėpavimo nepakankamumas.

• Virusai – dažniausiai respiracinis sincicinis virusas (RSV), taip pat gali būti influenzos, adenovirusai, parainfluenza virusai ir kiti.


• Jauni amžius – kūdikiai ir mažieji vaikai yra labiau jautrūs dėl siauresnių kvėpavimo takų ir nesubrendusių imuninės sistemos funkcijų.


• Aplinkos veiksniai – užterštas oras, rūkymas patalpose, kontaktas su sergančiais žmonėmis.


• Imuninės sistemos silpnumas – įgimtos ar įgytos imuninės sistemos sutrikimai padidina infekcijų riziką.


• Sezoniniai veiksniai – bronchiolitas dažniau pasireiškia vėlyvą rudenį ir žiemą, kai virusų plitimas intensyvesnis.

Šie veiksniai lemia kvėpavimo takų uždegimą ir bronchiolito vystymąsi.

• Kosulys, dažnai sausas ir varginantis.


• Kvėpavimo pasunkėjimas, dusulys.


• Švokštimas ar girgždėjimas kvėpuojant.


• Padidėjęs kvėpavimo dažnis.


• Karščiavimas, bendras silpnumas.


• Nosies užgulimas ir išskyros.


• Maži kūdikiai gali būti neramūs, sunkiai žįsti ar maitintis.

Simptomai gali skirtis priklausomai nuo ligos sunkumo ir paciento amžiaus.

1. Klinikinė apžiūra – gydytojas įvertina kvėpavimo būklę, švokštimą, kvėpavimo dažnį ir kitus fizinius požymius.


2. Pulso oksimetrija – matuoja deguonies kiekį kraujyje ir nustato hipoksiją.


3. Krūtinės rentgenograma – naudojama įvertinti plaučių būklę, pašalinti kitas kvėpavimo takų ligas.


4. Virusų nustatymo testai – nosies ar ryklės išskyrų tyrimai, pvz., PCR, siekiant identifikuoti sukėlėją, dažniausiai RSV.


5. Kraujo tyrimai – retai atliekami, bet gali būti naudojami uždegimo ar infekcijos požymiams įvertinti.

Bronchiolito gydymas dažniausiai yra simptominis ir palaikomasis, nes tai virusinė liga:

1. Kvėpavimo palaikymas – svarbu užtikrinti pakankamą deguonies tiekimą, dažnai naudojama deguonies terapija.


2. Skysčių vartojimas – būtina išvengti dehidratacijos, ypač kūdikiams ir mažiems vaikams.


3. Skausmo ir karščiavimo mažinimas – naudojami vaistai nuo karščiavimo, pvz., paracetamolis ar ibuprofenas.


4. Kvėpavimo takų valymas – nosies gleivių šalinimas, drėkinimas, aspiracija, jei reikia.


5. Hospitalizacija – reikalinga sunkesniais atvejais, kai yra kvėpavimo nepakankamumas ar rizika.


6. Antibiotikai – skiriami tik jei yra antrinė bakterinė infekcija, nes bronchiolitas dažniausiai yra virusinis.

Specifinių antivirusinių vaistų bronchiolitui gydyti dažniausiai nėra, todėl gydymas sutelkiamas į simptomų palengvinimą ir komplikacijų prevenciją.

Bronchiolitas gali sukelti rimtų kvėpavimo takų ir bendros sveikatos komplikacijų, ypač kūdikiams ir mažiems vaikams.

Viena pagrindinių komplikacijų yra kvėpavimo nepakankamumas, kai uždegimas ir gleivių susikaupimas stipriai trukdo oro patekimui į plaučius, sukeldami deguonies trūkumą organizme.

Taip pat gali išsivystyti plaučių uždegimas (pneumonija), kuris dažnai yra antrinė bakterinė infekcija po bronchiolito virusinės fazės.

Lėtiniais atvejais bronchiolitas gali sukelti plaučių audinio pažeidimus arba bronchinę obstrukciją, kas ilgainiui lemia kvėpavimo funkcijos sutrikimus.

Be fizinių komplikacijų, bronchiolitas gali paveikti kūdikio augimą ir vystymąsi dėl nuolatinio kvėpavimo sunkumo ir mitybos problemų.

Bronchiolito išvengti galima laikantis kelių svarbių prevencinių priemonių, kurios sumažina virusinių infekcijų plitimo riziką.

Pirmiausia svarbu plauti rankas dažnai ir kruopščiai, ypač po kontakto su sergančiais žmonėmis ar viešose vietose.

Rekomenduojama vengti tiesioginio kontakto su sergančiais vaikais ir suaugusiais, ypač bronchiolito epidemijų metu.

Svarbu palaikyti gerą bendrą higieną, reguliariai valyti ir dezinfekuoti daiktus bei paviršius, su kuriais liečiasi vaikai.

Kūdikiams ypač rekomenduojama vengti rūkymo aplinkoje, nes tai silpnina kvėpavimo takų gleivinę ir didina infekcijų riziką.

Rizikos grupėms, ypač neišnešiotiems kūdikiams ar vaikams su kvėpavimo sutrikimais, gali būti skiriamos specifinės profilaktinės priemonės, tokios kaip imunoglobulinų preparatai.

Skiepijimasis nuo kitų kvėpavimo takų infekcijų, pavyzdžiui, gripo, taip pat prisideda prie bronchiolito prevencijos.