Bulimija

1. Psichologinis spaudimas. Asmuo patiria stresą, nepasitikėjimą savimi ar emocinius sunkumus.


2. Dietos pradžia. Imasi griežtų dietų ar mitybos apribojimų, siekdamas kontroliuoti svorį.


3. Persivalgymo epizodai. Dėl alkio ar emocinių krizių įvyksta nekontroliuojamas didelio maisto kiekio suvartojimas.


4. Kompensacinis elgesys. Siekiant išvengti svorio priaugimo, taikomi savarankiškas vėmimas, vidurių laisvinamieji, per didelis fizinis krūvis.


5. Emocinis ciklas. Po persivalgymo ir kompensacijos kyla kaltės ir gėdos jausmas, kuris skatina naujus mitybos apribojimus ir elgesio modelį.


6. Ligos progresavimas. Elgesys kartojasi dažniau, sutrinka kasdienė veikla, kyla sveikatos ir psichikos problemos.


7. Reikalinga medicininė pagalba. Laiku nediagnozavus ir negydžius, situacija blogėja, didėja komplikacijų rizika.

Bulimija atsiranda dėl sudėtingos daugelio veiksnių sąveikos, įskaitant biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. Pagrindinės priežastys yra šios:

• Genetiniai veiksniai. Kai kurie žmonės yra linkę į valgymo sutrikimus dėl paveldimų savybių.


• Psichologiniai veiksniai. Žemas savęs vertinimas, nerimas, depresija, perfekcionizmas ir stresas dažnai siejami su bulimija.


• Socialiniai spaudimai. Kultūriniai grožio standartai, medijų paveikslai ir visuomenės lūkesčiai dėl kūno išvaizdos skatina norą kontroliuoti svorį.


• Trauminiai įvykiai. Emocinės traumos, pavyzdžiui, vaikystės smurtas ar praradimai, gali išprovokuoti sutrikimą.


• Mitybos ir elgesio įpročiai. Griežtos dietos ir svorio kontrolės pastangos gali išprovokuoti persivalgymą ir kompensacinius veiksmus.


• Neurobiologiniai pokyčiai. Sutrikusi smegenų chemija, ypač susijusi su serotoninu, gali paveikti apetito ir nuotaikos reguliavimą.


• Aplinka ir šeimos veiksniai. Neigiamas šeimos klimatas, aukšti reikalavimai ir santykių problemos gali prisidėti prie bulimijos vystymosi.

Dažniausiai bulimija atsiranda paauglystėje ar jaunystėje, kai vyksta intensyvūs fiziniai, emociniai ir socialiniai pokyčiai.

• Pakartotinis nekontroliuojamas persivalgymas


• Savęs sukeliamas vėmimas po valgymo


• Per didelis vidurių laisvinamųjų ar diuretikų vartojimas


• Intensyvus fizinis aktyvumas siekiant kompensuoti kalorijas


• Obsesinis susirūpinimas kūno svoriu ir forma


• Dažni svorio svyravimai


• Burnos gleivinės ir dantų emalio pažeidimai


• Gerklės skausmas ar dirginimas


• Nuovargis ir silpnumas


• Elektrolitų disbalansas


• Emociniai svyravimai, nerimas, depresija


• Socialinis atsiribojimas ir paslėptas elgesys

1. Klinikinė psichikos sveikatos įvertinimas. Psichologo arba psichiatro pokalbis, elgesio ir emocijų analizė.


2. Medicininiai kraujo tyrimai. Įvertinami elektrolitų kiekiai (kalcis, kalis, natrio kiekis), inkstų ir kepenų funkcija.


3. Šlapimo tyrimai. Tikrinama inkstų funkcija ir dehidratacijos požymiai.


4. Burnos ir dantų apžiūra. Gydytojas odontologas įvertina emalio pažeidimus, gleivinės būklę.


5. Ekg (elektrokardiograma). Atliekama širdies būklei įvertinti, nes elektrolitų disbalansas gali sukelti širdies ritmo sutrikimus.


6. Svorio ir kūno masės indeksas (KMI) vertinimas. Stebimas kūno svorio svyravimas.


7. Psichologiniai testai ir anketos. Naudojami siekiant įvertinti valgymo elgesio sutrikimo sunkumą ir emocinius aspektus.

Tiksli diagnozė remiasi visapusišku klinikiniu, medicininiu ir psichologiniu vertinimu.

1. Psichoterapija. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra pagrindinis gydymo metodas, padedantis keisti valgymo įpročius ir emocijų valdymą.


2. Medikamentinis gydymas. Dažnai skiriami antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), mažinantys kompulsyvumą ir nerimą.


3. Mitybos konsultacijos. Specialistų pagalba sudarant sveiką, subalansuotą mitybos planą.


4. Psichosocialinė parama. Šeimos terapija, palaikymo grupės ir socialinė integracija.


5. Švietimas apie valgymo sutrikimus. Padeda pacientui ir jo artimiesiems geriau suprasti ligą ir jos valdymą.


6. Ilgalaikė priežiūra. Nuolatinė gydytojų ir psichologų stebėsena, siekiant išvengti recidyvų.


7. Krizių valdymas. Esant sunkioms emocinėms krizėms, gali būti reikalinga stacionarinė pagalba.

Sėkmingas bulimijos gydymas yra kompleksinis ir reikalauja paciento įsitraukimo bei profesionalios komandos paramos.

Bulimija gali sukelti daugybę rimtų komplikacijų, paveikiančių tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Fizinės komplikacijos apima elektrolitų disbalansą (ypač kalio trūkumą), kuris gali sukelti širdies ritmo sutrikimus, kvėpavimo problemas ar net mirtį. Dažnas savęs sukeltas vėmimas pažeidžia burnos gleivinę, dantų emalį, sukelia gerklės skausmą, rėmens pojūtį ir virškinimo trakto uždegimus.

Ilgalaikis kompensacinis elgesys gali sukelti inkstų nepakankamumą, maisto virškinimo sutrikimus, karieso progresavimą ir seilių liaukų padidėjimą.

Psichologinės komplikacijos apima depresiją, nerimą, savižudybės riziką, socialinę izoliaciją ir žemą savivertę.

Be to, bulimija gali sukelti nutukimą arba svorio svyravimus, kas dar labiau apsunkina sveikatos būklę.

Bulimijos visiškai išvengti kartais būna sudėtinga, tačiau galima sumažinti riziką ir pagerinti psichinę sveikatą laikantis kelių svarbių principų.

Pirmiausia svarbu stiprinti savivertę ir emocinį stabilumą, ugdyti teigiamą požiūrį į kūną ir savęs priėmimą. Tai galima pasiekti per savęs pažinimą, psichologinę pagalbą, socialinę paramą ir pozityvią aplinką.

Svarbu vengti pernelyg griežtų dietų ir nerealių grožio standartų, kurie dažnai skatina neigiamą santykį su maistu ir kūnu. Subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas turėtų būti prioritetas, o ne svorio kontrolė bet kokia kaina.

Atvira komunikacija apie emocijas ir sunkumus šeimoje, mokykloje ar darbe padeda išvengti užslėptų problemų ir anksti reaguoti į psichologinius sunkumus.

Reguliarus psichikos sveikatos vertinimas ir ankstyvas specialistų įsikišimas padeda išvengti ligos išsivystymo ar jos progresavimo.

Fizinė veikla ir socialinė įtrauktis skatina gerą savijautą ir mažina stresą, o tai taip pat mažina bulimijos riziką.