Cerebrinis vaikų paralyžius

1. Smegenų pažeidimas ankstyvoje raidoje – pažeidimas gali įvykti nėštumo metu, gimdymo metu arba ankstyvoje kūdikystėje.


2. Neprogresuojantis nervų sistemos pažeidimas – smegenų ląstelės, atsakingos už judesių kontrolę, yra pažeistos, tačiau pažeidimas toliau neplinta.


3. Motorinės raidos sutrikimai – dėl smegenų pažeidimo sutrinka judesių koordinacija, laikysenos kontrolė ir raumenų tonuso reguliacija.


4. Ilgalaikiai padariniai – atsiranda nuolatiniai judesių ir laikysenos sutrikimai, galintys paveikti vaiko savarankiškumą ir kasdienę veiklą.

Cerebrinis vaikų paralyžius atsiranda dėl ankstyvoje raidos stadijoje įvykusio smegenų pažeidimo. Pagrindinės priežastys yra:

• Nėštumo metu – motinos infekcijos, kraujotakos sutrikimai, toksinų poveikis ar vaisiaus smegenų vystymosi anomalijos.


• Gimdymo metu – deguonies trūkumas (asfiksija), gimdymo trauma, priešlaikinis gimdymas.


• Po gimimo – galvos traumos, smegenų infekcijos (pvz., meningitas, encefalitas), kraujavimai ar kiti ankstyvos kūdikystės pažeidimai.


• Rizikos veiksniai – labai mažas naujagimio svoris, daugiavaisis nėštumas, neišnešiotumas.

• Raumenų tonuso pokyčiai – per didelis (spastiškumas) arba per mažas (hipotonija) raumenų tonusas.


• Judesių koordinacijos sutrikimai – nevalingi, nekoordinuoti arba lėti judesiai.


• Laikysenos ir pusiausvyros problemos – sunku išlaikyti sėdimą, stovimą ar vaikščiojančią padėtį.


• Motorinės raidos atsilikimas – vėliau pradeda sėdėti, šliaužti ar vaikščioti.


• Galūnių judesių asimetrija – vienos kūno pusės judesiai silpnesni ar riboti.


• Judesių standumas arba nevalingi trūkčiojimai.


• Kalbos ir rijimo sunkumai (kai pažeistos motorinės funkcijos, susijusios su veido ir burnos raumenimis).

1. Neurologinis ištyrimas – įvertinami vaiko refleksai, raumenų tonusas, judesių koordinacija ir motorinė raida.


2. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – padeda nustatyti smegenų pažeidimus ir jų pobūdį.


3. Kompiuterinė tomografija (KT) – naudojama, jei MRT neprieinama arba būtinas greitas tyrimas.


4. Ultragarsinis galvos tyrimas – atliekamas naujagimiams ir kūdikiams per momenėlį, siekiant aptikti kraujavimus ar struktūrinius pokyčius.


5. Elektroencefalograma (EEG) – taikoma, jei įtariami epilepsijos priepuoliai.


6. Genetiniai ir metaboliniai tyrimai – atliekami, kai reikia atmesti kitas neurologines ar paveldimas ligas.


7. Funkciniai ir raidos testai – naudojami vertinant vaiko motorinę, kalbos ir pažintinę raidą.

Cerebrinio vaikų paralyžiaus gydymas yra ilgalaikis, kompleksinis ir orientuotas į vaiko gyvenimo kokybės gerinimą. Pagrindinės priemonės:

1. Fizioterapija ir kineziterapija – lavina raumenų jėgą, pusiausvyrą, judesių koordinaciją, padeda išvengti kontraktūrų.


2. Ergoterapija – moko savarankiškumo kasdienėje veikloje (valgymas, apsirengimas, judėjimas).


3. Logopedo pagalba – padeda gerinti kalbos, rijimo ir bendravimo įgūdžius.


4. Vaistai – naudojami raumenų spastiškumui mažinti (pvz., raumenų relaksantai, botulino toksino injekcijos).


5. Ortopedinės priemonės – įtvarai, specialios sėdynės, vežimėliai padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną ir judrumą.


6. Chirurginis gydymas – taikomas sunkiems atvejams, kai reikia koreguoti raumenų ar kaulų deformacijas.


7. Psichologinė ir socialinė pagalba – skirta vaikui ir šeimai, padedanti prisitaikyti prie kasdienybės.


8. Komandinė priežiūra – neurologų, ortopedų, kineziterapeutų, logopedų, ergoterapeutų ir kitų specialistų bendradarbiavimas.

Cerebrinis vaikų paralyžius ilgainiui gali lemti įvairias komplikacijas, kurios priklauso nuo smegenų pažeidimo pobūdžio ir ligos sunkumo.

Dėl sutrikusios raumenų kontrolės gali formuotis raumenų ir sąnarių deformacijos, tokios kaip kontraktūros, skoliozė ar klubo sąnario išnirimai.

Dalis vaikų patiria epilepsijos priepuolius, nes pažeistos smegenys linkusios generuoti nenormalią elektrinę veiklą.

Sutrikus burnos ir veido raumenų funkcijai, atsiranda kalbos ir rijimo sunkumų, o kartu gali kilti ir kvėpavimo problemų dėl aspiracijos rizikos.

Ne mažiau svarbios yra regėjimo ir klausos problemos, kurios dar labiau apsunkina vaiko raidą.

Cerebrinis paralyžius gali turėti įtakos ir kognityvinei raidai, sukeldamas mokymosi, atminties ar dėmesio sunkumus.

Be to, ši būklė dažnai lemia psichologinius ir emocinius sunkumus, tokius kaip nerimas, depresija ar socialinės integracijos problemos.

Galiausiai, dėl judėjimo ir raumenų funkcijos sutrikimų pasireiškia ir virškinimo sistemos sutrikimai, įskaitant refliuksą ar lėtinį vidurių užkietėjimą.

Cerebrinio vaikų paralyžiaus visiškai išvengti neįmanoma, tačiau riziką galima sumažinti tinkamai prižiūrint nėštumą ir naujagimį.

Labai svarbu, kad būsima mama reguliariai lankytųsi pas gydytoją, atliktų reikalingus tyrimus ir laikytųsi sveikos gyvensenos, vengdama rūkymo, alkoholio bei narkotinių medžiagų.

Nėštumo metu būtina saugotis infekcijų ir užtikrinti pakankamą mitybą su būtinomis maistinėmis medžiagomis bei vitaminais.

Gimdymo metu reikšminga tinkama medicininė priežiūra, nes komplikacijos, tokios kaip deguonies stoka ar gimdymo trauma, didina cerebrinio paralyžiaus tikimybę.

Po gimimo svarbu saugoti kūdikį nuo galvos traumų ir infekcijų, taip pat laiku gydyti bet kokias sveikatos problemas.

Kuo anksčiau nustatomas rizikos faktorius ir pradedamos prevencinės priemonės, tuo didesnė tikimybė sumažinti šios ligos atsiradimą ar jos sunkumą.