Cistitas

1. Bakterijų patekimas į šlaplę. Dažniausiai cistitas prasideda tada, kai bakterijos (ypač E. coli, gyvenančios žarnyne) iš išangės srities patenka į šlaplės angą.


2. Bakterijų pakilimas šlaple. Patekusios į šlaplę, bakterijos gali pakilti aukštyn į šlapimo pūslę. Dėl trumpesnės šlaplės moterims tai įvyksta lengviau nei vyrams.


3. Prisitaikymas ir dauginimasis šlapimo pūslėje. Šlapimo pūslėje bakterijos prisitvirtina prie gleivinės, pradeda daugintis ir sukelia vietinį uždegimą.


4. Imuninės sistemos reakcija. Organizmas reaguoja į infekciją – aktyvinamos imuninės ląstelės, kurios kovoja su bakterijomis. Dėl šios reakcijos atsiranda nemalonūs pojūčiai, tokie kaip spaudimas ar deginimas.


5. Uždegimo pasireiškimas. Dėl uždegimo gleivinė tampa jautri, paburksta. Pasirodo tipiški cistito požymiai: dažnas noras šlapintis, skausmas, deginimas.

Jei infekcija laiku nepastebima ar negydoma, ji gali plisti aukštyn į šlapimtakius ir inkstus, sukeldama sudėtingesnes šlapimo takų infekcijas.

• Dažnas noras šlapintis, net kai šlapimo pūslė beveik tuščia.


• Deginimo ar skausmo pojūtis šlapinantis.


• Maži šlapimo kiekiai, nors noras šlapintis išlieka stiprus.


• Skausmas ar spaudimo jausmas pilvo apačioje (ypač virš gaktos).


• Drumstas, tamsesnis ar nemalonaus kvapo šlapimas.


• Kraujas šlapime (hematurija) – rožinis, raudonas ar rusvas atspalvis.


• Bendras negalavimas, nuovargis.

1. Bendras šlapimo tyrimas. Nustatomas leukocitų, eritrocitų, baltymų ar nitritų kiekis šlapime – šie rodikliai padeda įtarti uždegimą ar bakterinę infekciją.


2. Šlapimo pasėlis (bakteriologinis tyrimas). Atliekamas norint tiksliai nustatyti, kokios bakterijos sukelia infekciją ir kuriems antibiotikams jos yra jautrios. Šis tyrimas ypač svarbus esant pasikartojančiam ar komplikuotam cistitui.


3. Fizinis ištyrimas. Gydytojas gali atlikti pilvo ar juosmens apčiuopą, įvertinti skausmo vietą ir pobūdį.


4. Greitas šlapimo tyrimas (juostelės testas). Atliekamas gydytojo kabinete ar namuose – testas parodo pagrindinius uždegimo požymius (pvz., leukocitus, nitritus, kraują šlapime).


5. Papildomi tyrimai (jei reikia):
   
   
   
   1. Inkstų ir šlapimo takų echoskopija – jei įtariamos komplikacijos ar kitos šlapimo sistemos ligos
   
   
   2. Cistoskopija – retais ar lėtiniais atvejais vertinant pūslės gleivinę iš vidaus
   
   
   3. Kraujo tyrimai – jei įtariamas infekcijos išplitimas ar komplikacijos
   
   
   
   

Cistito gydymas priklauso nuo jo priežasties ir formos (ūmus, lėtinis, bakterinis ar nebakterinis). Pagrindinis tikslas – pašalinti infekciją, palengvinti simptomus ir išvengti komplikacijų.

1. Antibiotikai. Skiriami, jei cistitą sukelia bakterijos (dažniausiai E. coli). Gydytojas parenka tinkamą antibiotiką pagal simptomus arba šlapimo pasėlio rezultatus. Gydymo trukmė paprastai yra 3–7 dienos, tačiau sudėtingesniais atvejais gali būti ilgesnė.


2. Simptominis gydymas. Skausmą ir deginimą mažinantys vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas. Kai kuriais atvejais skiriami ir spazmolitikai, mažinantys šlapimo takų dirglumą.


3. Skysčių vartojimas. Rekomenduojama gerti daug vandens, kad bakterijos būtų išplaunamos iš šlapimo pūslės.


4. Poilsis ir šiluma. Ramybė bei šilti kompresai ar šildyklė pilvo apačioje padeda sumažinti nemalonius pojūčius.


5. Profilaktika ir gyvensenos korekcijos. Jei cistitas kartojasi, svarbu laikytis tinkamos higienos, šlapintis po lytinių santykių, vengti sintetinių apatinių drabužių ir nevilkėti aptemptų rūbų, taip pat neignoruoti noro šlapintis.

Svarbu: Negalima nutraukti paskirto antibiotikų kurso, net jei simptomai greitai sumažėja. Jei simptomai nepraeina per kelias dienas ar infekcija dažnai kartojasi, būtina kreiptis į gydytoją.

1. Pielonefritas (inkstų uždegimas). Infekcija gali išplisti iš šlapimo pūslės į inkstus, sukeldama jų uždegimą. Tai rimta būklė, galinti sukelti karščiavimą, šaltkrėtį, stiprų juosmens skausmą ir bendrą negalavimą.


2. Lėtinis (pasikartojantis) cistitas. Dažnai kartojantis cistitas gali pažeisti šlapimo pūslės gleivinę, sumažinti jos talpą ir sukelti ilgalaikį diskomfortą ar šlapinimosi sutrikimus.


3. Šlapimo pūslės pažeidimai. Ilgai trunkantis uždegimas gali sukelti gleivinės paburkimą, randėjimą ar net kraujavimą.


4. Kraujo infekcija (urosepsis). Retais atvejais bakterijos iš šlapimo takų gali patekti į kraują ir sukelti sepsį – gyvybei pavojingą būklę, reikalaujančią skubaus gydymo.


5. Nėščiųjų komplikacijos. Cistitas nėštumo metu gali padidinti priešlaikinio gimdymo, mažo vaisiaus svorio ar kitų komplikacijų riziką, todėl reikalauja ypatingo dėmesio.


6. Šlapinimosi kontrolės sutrikimai. Nuolatinis uždegimas gali paveikti pūslės funkciją – sukelti šlapimo nelaikymą ar dirglios pūslės sindromą.

Jei simptomai kartojasi arba sunkėja, svarbu nedelsti ir kreiptis į gydytoją – taip galima išvengti šių komplikacijų.

• Gerkite pakankamai vandens. Pakankamas skysčių kiekis padeda reguliariai išvalyti šlapimo takus ir pašalinti bakterijas iš šlapimo pūslės.


• Reguliariai šlapinkitės. Neatidėliokite šlapinimosi, ypač pajutus pirmąjį norą – susilaikymas leidžia bakterijoms daugintis.


• Šlapinkitės po lytinių santykių. Tai padeda pašalinti bakterijas, kurios gali patekti į šlaplę lytinio akto metu.


• Laikykitės tinkamos intymios higienos. Valykitės iš priekio į nugarą (ypač moterys), kad išvengtumėte bakterijų patekimo iš išangės srities į šlaplę.


• Venkite dirginančių higienos priemonių. Kvapnios muilo, dezodorantai ar vonios putos gali dirginti gleivinę ir padidinti infekcijos riziką.


• Rinkitės orui laidžius apatinius. Medvilniniai apatiniai ir laisvesni drabužiai padeda išlaikyti sausą, mažiau palankią terpę bakterijoms.


• Venkite peršalimo. Sėdėjimas ant šaltų paviršių, šlapios maudymosi aprangos dėvėjimas gali susilpninti vietinę kraujotaką ir padidinti infekcijų riziką.


• Stebėkite mitybą ir imunitetą. Subalansuota mityba, pakankamas poilsis ir streso valdymas stiprina organizmo atsparumą infekcijoms.